Atgal į žemėlapį

Paminklas Laurynui Ivinskiui Kuršėnuose

Kuršėnams už miesto tvarkymą ir kitus pasiekimus 1958-ųjų pirmąjį pusmetį buvo pripažinta pirmoji vieta Lietuvoje. Tuomet buvo įteikta pereinamoji raudonoji vėliava ir trisdešimt tūkstančių rublių premija. Trečdalis jos turėjo būti išdalyta labiausiai nusipelniusiems žmonėms, o kita buvo skirta miesto tvarkymui. Kuršėnų miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1958 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu buvo skirtas sklypas, kuriame ketino pastatyti biustą kalendorininkui Laurynui Ivinskiui. Iki šiol neaišku, kas buvo tikrasis iniciatorius, kuris sovietmečiu ryžosi miesto centre pastatyti paminklą lietuvybės skleidėjui. Senbuviai mena, jog sovietinė nomenklatūra spaudė Kuršėnuose pagerbti kokį nors revoliucionierių ar Leniną. Visgi miesto centre, gotikinio stiliaus aikštės viduryje, ant aukšto betoninio postamento buvo pastatytas bronzinis Lauryno Ivinskio biustas. Paminklinę skulptūrą 1958-aisiais sukūrė Lietuvos dailės instituto profesorius, skulptorius Petras Povilas Aleksandravičius (1906–1997), architektūrinę dalį 1960-aisiais projektavo architektas Simonas Ramunis (1916–2002). Ant postamento buvo pritvirtinta lentelė su užrašu: „LAURYNAS / IVINSKIS / 1810–1881“.

Šiaulių rajono Kuršėnų miesto centre 2017 m. rugsėjo 1-ąją atidaryta atnaujinta L. Ivinskio aikštė. Jos originali danga primena lietuviškos senovinės lovatiesės raštą. Suprojektavo dizaineris Kęstutis Mikšys pagal Šiaulių rajono Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre saugomą eksponatą. Sutvarkytoje, medžių neužgožtoje aikštėje labiau išryškėjo kalendorininkui Laurynui Ivinskiui skirtas paminklas. Ant betoninio postamento, nuėmus buvusią lentelę, iškaltas senasis užrašas. Paminklas kaip pavienis objektas 1993-01-18 įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Apie asmenybę

Laurynas Rokas Ivinskis – pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, vertėjas, publicistas, leksikografas, mikologas, gamtininkas

 

Gimė 1810 m. rugpjūčio 3 (15) d. Šilalės parapijos bežemių bajorų Kristinos ir Augustino Ivinskių šeimoje (tiksli gimimo vieta iki šiol nežinoma). Roko Lauryno vardu buvo pakrikštytas senojoje Šilalės bažnyčioje, kuri neišliko. Tėvai buvo laisvų žemių nuomininkai ir dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą: nuo 1813 m. gyventa Laukuvos parapijos Dargių kaime, po penkerių metų – Tverų parapijos Kaupų kaime, kuriame Ivinskių sūnų pradėjo mokyti samdomas mokytojas Melninkis. Šeimai 1820 m. apsigyvenus Užvenčio valsčiaus Bambalų kaime, keturiolikmetis Kolainių kaime pradėjo lankyti vienuolių karmelitų gimnaziją. Čia mokėsi šešerius metus, vertintas kaip uolus, pažangus ir gabus mokinys. Kolainiuose 1831 m. baigė apskrities gimnaziją. Po 1831-ųjų sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, mokslas aukštojoje buvo užkirstas. Laurynas Ivinskis lavinosi savarankiškai, pradėjo mokytojauti Žemaitijos bajorų namuose (1832–1839 m. pas Iliničius, 1840–1842 m. Milvydų dvare prie Kuršėnų pas Anelę Radavičiūtę-Gružauskienę ir jos vyrą Igną Gružauską). Norėdamas įgyti teisinį pedagogo statusą, savarankiškai pasiruošęs Šiaulių gimnazijoje 1841 m. išlaikė specialius egzaminus namų mokytojo teisėms gauti. Vis garsėjantį pedagogą kvietė mokyti įžymių dvarininkų vaikų, jam atsivėrė dvarų bibliotekos.

Laurynas Ivinskis apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes, pradėjo dirbti parapinėje mokykloje. Laisvalaikiu užrašinėjo tautosaką, rinko medžiagą žodynui, domėjosi botanika, liaudies medicina ir mitologija. Rietave ėmėsi pirmojo prozos kūrinio vertimo, 1846 m. išvertė sutrumpintą Danielio Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ lenkiškai parašytą tekstą, bet rankraštis nebuvo išspausdintas. Kilo mintis apie lietuviškų kalendorių leidybą. Parengęs pirmąjį rankraštį, 1945 m. rudenį kreipėsi paramos į Rietavo kunigaikštį Irenėjų Oginskį, kuris skyrė 60 rublių paskolą leidybai. Pirmąjį kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“ išleido Vilniaus spaustuvininkas Adomas Zavadskis. Dėl tokio pavadinimo kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“. Trumpai 1846 m. mokytojavo Žvingių parapijos Stokaičių dvare. Norėdamas oficialiai dirbti miesto mokytoju, Kauno gimnazijoje 1847 m. birželį išlaikė specialius egzaminus.

1851-ųjų rudenį išvyko į Pavirvytės dvarą šalia Tryškių. Mokė dvarininko Juozapo Paulavičiaus vaikus, tvarkė rankraščius, rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo parengęs didaktinių apsakymų rinkinį „Pasakos“, kurį sudarė vertimai ir tautosakos kūrinių perpasakojimai, knygeles „Naminio dažymo vadovėliai“ ir „Medicina kaimo žmonėms“, kurias spaudai paruošė lietuvių ir lenkų kalbomis. Prašė išspausdinti, kad gavęs honorarą išsilaisvintų iš privataus mokytojo darbo. Deja, viltis užsidirbti pinigų žlugo, tad 1851-ųjų pabaigoje apsigyveno Nociūnuose netoli Kėdainių ir mokė dvarininko Šiukštos sūnų. Laisvalaikiu vertė užsienio autorių kūrinius, nuo 1851 m. kalendoriuje įvedė literatūrinius priedus, kuriuose spausdino dar neskelbtus lietuviškus kūrinius (Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Karolinos Praniauskaitės ir kitų autorių eilėraščius). Nociūnuose pradėjo sudarinėti pirmąjį lietuvišką Telšių pavieto žemėlapį, kurį ketino išgraviruoti ant lakštinio vario, bet darbas nebuvo išspausdintas, o rankraštis nesurastas. 1853-ųjų vasarą grafas Zabiela pakvietė mokyti savo vaikų į Apytalaukio dvarą netoli Kėdainių. Čia toliau vertė. Apgailestavo, jog vis nebuvo laisvos vietos kurioje nors Lietuvos mokykloje.

Rodyti daugiau

Panašios vietovės