Gimė 1810 m. rugpjūčio 3 (15) d. Šilalės parapijos bežemių bajorų Kristinos ir Augustino Ivinskių šeimoje (tiksli gimimo vieta iki šiol nežinoma). Roko Lauryno vardu buvo pakrikštytas senojoje Šilalės bažnyčioje, kuri neišliko. Tėvai buvo laisvų žemių nuomininkai ir dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą: nuo 1813 m. gyventa Laukuvos parapijos Dargių kaime, po penkerių metų – Tverų parapijos Kaupų kaime, kuriame Ivinskių sūnų pradėjo mokyti samdomas mokytojas Melninkis. Šeimai 1820 m. apsigyvenus Užvenčio valsčiaus Bambalų kaime, keturiolikmetis Kolainių kaime pradėjo lankyti vienuolių karmelitų gimnaziją. Čia mokėsi šešerius metus, vertintas kaip uolus, pažangus ir gabus mokinys. Kolainiuose 1831 m. baigė apskrities gimnaziją. Po 1831-ųjų sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, mokslas aukštojoje buvo užkirstas. Laurynas Ivinskis lavinosi savarankiškai, pradėjo mokytojauti Žemaitijos bajorų namuose (1832–1839 m. pas Iliničius, 1840–1842 m. Milvydų dvare prie Kuršėnų pas Anelę Radavičiūtę-Gružauskienę ir jos vyrą Igną Gružauską). Norėdamas įgyti teisinį pedagogo statusą, savarankiškai pasiruošęs Šiaulių gimnazijoje 1841 m. išlaikė specialius egzaminus namų mokytojo teisėms gauti. Vis garsėjantį pedagogą kvietė mokyti įžymių dvarininkų vaikų, jam atsivėrė dvarų bibliotekos.
Laurynas Ivinskis apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes, pradėjo dirbti parapinėje mokykloje. Laisvalaikiu užrašinėjo tautosaką, rinko medžiagą žodynui, domėjosi botanika, liaudies medicina ir mitologija. Rietave ėmėsi pirmojo prozos kūrinio vertimo, 1846 m. išvertė sutrumpintą Danielio Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ lenkiškai parašytą tekstą, bet rankraštis nebuvo išspausdintas. Kilo mintis apie lietuviškų kalendorių leidybą. Parengęs pirmąjį rankraštį, 1945 m. rudenį kreipėsi paramos į Rietavo kunigaikštį Irenėjų Oginskį, kuris skyrė 60 rublių paskolą leidybai. Pirmąjį kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“ išleido Vilniaus spaustuvininkas Adomas Zavadskis. Dėl tokio pavadinimo kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“. Trumpai 1846 m. mokytojavo Žvingių parapijos Stokaičių dvare. Norėdamas oficialiai dirbti miesto mokytoju, Kauno gimnazijoje 1847 m. birželį išlaikė specialius egzaminus.
1851-ųjų rudenį išvyko į Pavirvytės dvarą šalia Tryškių. Mokė dvarininko Juozapo Paulavičiaus vaikus, tvarkė rankraščius, rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo parengęs didaktinių apsakymų rinkinį „Pasakos“, kurį sudarė vertimai ir tautosakos kūrinių perpasakojimai, knygeles „Naminio dažymo vadovėliai“ ir „Medicina kaimo žmonėms“, kurias spaudai paruošė lietuvių ir lenkų kalbomis. Prašė išspausdinti, kad gavęs honorarą išsilaisvintų iš privataus mokytojo darbo. Deja, viltis užsidirbti pinigų žlugo, tad 1851-ųjų pabaigoje apsigyveno Nociūnuose netoli Kėdainių ir mokė dvarininko Šiukštos sūnų. Laisvalaikiu vertė užsienio autorių kūrinius, nuo 1851 m. kalendoriuje įvedė literatūrinius priedus, kuriuose spausdino dar neskelbtus lietuviškus kūrinius (Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Karolinos Praniauskaitės ir kitų autorių eilėraščius). Nociūnuose pradėjo sudarinėti pirmąjį lietuvišką Telšių pavieto žemėlapį, kurį ketino išgraviruoti ant lakštinio vario, bet darbas nebuvo išspausdintas, o rankraštis nesurastas. 1853-ųjų vasarą grafas Zabiela pakvietė mokyti savo vaikų į Apytalaukio dvarą netoli Kėdainių. Čia toliau vertė. Apgailestavo, jog vis nebuvo laisvos vietos kurioje nors Lietuvos mokykloje.
Rodyti daugiau
Gimė 1810 m. rugpjūčio 3 (15) d. Šilalės parapijos bežemių bajorų Kristinos ir Augustino Ivinskių šeimoje (tiksli gimimo vieta iki šiol nežinoma). Roko Lauryno vardu buvo pakrikštytas senojoje Šilalės bažnyčioje, kuri neišliko. Tėvai buvo laisvų žemių nuomininkai ir dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą: nuo 1813 m. gyventa Laukuvos parapijos Dargių kaime, po penkerių metų – Tverų parapijos Kaupų kaime, kuriame Ivinskių sūnų pradėjo mokyti samdomas mokytojas Melninkis. Šeimai 1820 m. apsigyvenus Užvenčio valsčiaus Bambalų kaime, keturiolikmetis Kolainių kaime pradėjo lankyti vienuolių karmelitų gimnaziją. Čia mokėsi šešerius metus, vertintas kaip uolus, pažangus ir gabus mokinys. Kolainiuose 1831 m. baigė apskrities gimnaziją. Po 1831-ųjų sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, mokslas aukštojoje buvo užkirstas. Laurynas Ivinskis lavinosi savarankiškai, pradėjo mokytojauti Žemaitijos bajorų namuose (1832–1839 m. pas Iliničius, 1840–1842 m. Milvydų dvare prie Kuršėnų pas Anelę Radavičiūtę-Gružauskienę ir jos vyrą Igną Gružauską). Norėdamas įgyti teisinį pedagogo statusą, savarankiškai pasiruošęs Šiaulių gimnazijoje 1841 m. išlaikė specialius egzaminus namų mokytojo teisėms gauti. Vis garsėjantį pedagogą kvietė mokyti įžymių dvarininkų vaikų, jam atsivėrė dvarų bibliotekos.
Laurynas Ivinskis apie 1842 m. atsikėlė į Rietavo apylinkes, pradėjo dirbti parapinėje mokykloje. Laisvalaikiu užrašinėjo tautosaką, rinko medžiagą žodynui, domėjosi botanika, liaudies medicina ir mitologija. Rietave ėmėsi pirmojo prozos kūrinio vertimo, 1846 m. išvertė sutrumpintą Danielio Defoe romano „Robinzonas Kruzas“ lenkiškai parašytą tekstą, bet rankraštis nebuvo išspausdintas. Kilo mintis apie lietuviškų kalendorių leidybą. Parengęs pirmąjį rankraštį, 1945 m. rudenį kreipėsi paramos į Rietavo kunigaikštį Irenėjų Oginskį, kuris skyrė 60 rublių paskolą leidybai. Pirmąjį kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metu Wieszpaties 1846“ išleido Vilniaus spaustuvininkas Adomas Zavadskis. Dėl tokio pavadinimo kalendoriai kartais vadinami „metskaitliais“. Trumpai 1846 m. mokytojavo Žvingių parapijos Stokaičių dvare. Norėdamas oficialiai dirbti miesto mokytoju, Kauno gimnazijoje 1847 m. birželį išlaikė specialius egzaminus.
1851-ųjų rudenį išvyko į Pavirvytės dvarą šalia Tryškių. Mokė dvarininko Juozapo Paulavičiaus vaikus, tvarkė rankraščius, rašė lietuvių kalbos žodyną. Buvo parengęs didaktinių apsakymų rinkinį „Pasakos“, kurį sudarė vertimai ir tautosakos kūrinių perpasakojimai, knygeles „Naminio dažymo vadovėliai“ ir „Medicina kaimo žmonėms“, kurias spaudai paruošė lietuvių ir lenkų kalbomis. Prašė išspausdinti, kad gavęs honorarą išsilaisvintų iš privataus mokytojo darbo. Deja, viltis užsidirbti pinigų žlugo, tad 1851-ųjų pabaigoje apsigyveno Nociūnuose netoli Kėdainių ir mokė dvarininko Šiukštos sūnų. Laisvalaikiu vertė užsienio autorių kūrinius, nuo 1851 m. kalendoriuje įvedė literatūrinius priedus, kuriuose spausdino dar neskelbtus lietuviškus kūrinius (Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Silvestro Valiūno, Dionizo Poškos, Karolinos Praniauskaitės ir kitų autorių eilėraščius). Nociūnuose pradėjo sudarinėti pirmąjį lietuvišką Telšių pavieto žemėlapį, kurį ketino išgraviruoti ant lakštinio vario, bet darbas nebuvo išspausdintas, o rankraštis nesurastas. 1853-ųjų vasarą grafas Zabiela pakvietė mokyti savo vaikų į Apytalaukio dvarą netoli Kėdainių. Čia toliau vertė. Apgailestavo, jog vis nebuvo laisvos vietos kurioje nors Lietuvos mokykloje.
Nudžiugo, kai 1854-02-01 buvo paskirtas į Rietavą. Tapo parapinės mokyklos jaunesniuoju mokytoju. Varniuose prie knygyno Lauryno Ivinskio iniciatyva 1854 m. buvo įsteigta skaitykla, norėjo atsidėti vien knygininkystei. Pradėjo galvoti apie išvykimą iš Rietavo. Sužinojęs apie tokius ketinimus, kunigaikštis Irenėjus Oginskis parūpino didesnį atlyginimą. Nuo 1855-07-09 buvo paskirtas vyresniuoju mokytoju, dėstė prancūzų, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbas, rusų kalbos skaitymus ir aritmetiką. Turėjo kaligrafišką braižą, gražios rašysenos išmokė ir mokinius. Rietave atsiskleidė pedagoginiai gabumai, Lauryną Ivinskį nuolat gyrė vizitatoriai, jo dėka dviklasė parapinė mokykla išgarsėjo kaip viena geriausių Lietuvoje. Pats užsakinėjo vadovėlius iš Adomo Zavadskio spaustuvės Vilniuje, stropiai tvarkė ir administracinius reikalus: rūpinosi programomis, mokymo kokybe, klasių apšvietimu ir remontu, pirko malkas. Lauryno Ivinskio veikla susijusi ir su Rietavo dvimetės agronomijos mokyklos steigimu 1859 m. Čia dėstė geografiją ir botaniką, rūpinosi mokslo ir ūkio reikalais. Kalendoriuose spausdino straipsnius apie laukininkystę, daržininkystę, sodininkystę, veterinariją. Laurynas Ivinskis buvo vienas geriausių XIX a. vid. lietuvių vertėjų. Populiari buvo iš lenkų kalbos 1958 m. išversta vokiečių rašytojo Christofo Schmidto didaktinė apysaka „Genovaitė“, nuo 1860 m. pakartotinai leista kelis kartus. Pagarsėjęs gamtininkas 1862 m. buvo išrinktas Vilniaus archeologijos komisijos nariu, buvo pirmasis lietuviškų botanikos terminų kūrėjų, sudarė sisteminį augalų sąrašą „Prigimtumenė“, kuriame pateikė apie pustrečio tūkstančio augalų pavadinimų. Laurynas Ivinskis gyveno labai kukliai, sau įsigydavo tik būtiniausius daiktus. Švietimo vyresnybei nebuvo pranešta, kad dirbo parapinėje ir agronomijos mokyklose. Irinėjus Oginskis priemokos už papildomą krūvį nemokėjo. Įvertinusi uolumą 1860 m. mokyklų valdžia skyrė 40 rub. premiją.
Bandydamas susirasti geresnes darbo sąlygas, išvyko į Joniškėlį ir 1862-03-10 buvo paskirtas dvarininko Felicijono Karpio globotos parapinės mokyklos vyresniuoju mokytoju. Jam pasiūlė didesnę algą ir erdvesnį butą. Joniškyje tyrinėjo gamtą, džiovino augalus, vabzdžius, kuriuos pats piešė ir aprašė, toliau rengė lenkų-lietuvių kalbų žodyną, vertė religines knygeles, rinko tautosaką. Kaip talentingas gamtos srities darbuotojas 1862-05-11 gavo patvirtinimą, kad išrinktas Vilniaus archeologinės komisijos nariu. Vilniaus mokslo apygardos 1862 m. raštu kaip žymiam pedagogui paskirta 38 rub. pinigine premija su prierašu: „Už meilę mokytojo darbui“. Tuo laiku lietuvišką kalendorių leido dideliais tiražais, Lauryno Ivinskio darbus vis labiau vertino. Atsisakė pelningos vietos redaguojant dvikalbį laikraštį „Drug naroda“, kurį 1863 m. planavo leisti caro valdžia, nes suvokė vykdytos politikos tikslą.
Uždraudus lietuvišką spaudą, Vilniaus švietimo apygardos valdžios nurodymu 1864-ųjų spalį buvo priverstas išvykti į Kauną, dirbo komisijoje, kuri ruošė spaudai lietuviškas knygas rusiškais rašmenimis. Tokia veikla jam buvo nepriimtina, neturinti prasmės, todėl greitai tapo nepaklusniu valdininku. Parašė 1866-04-01 atsistatydinimo raštą, atleido jį iš tarnybos nesumokėjus net už atliktus darbus ir paskyrus sumažintą pensiją. Per pusantrų darbo metų komisijoje parengė 1865–1867 metų kalendorius rusiškais rašmenimis (vadinama „graždanka“). Iš viso išėjo 19 kalendorių lotyniškomis raidėmis, cenzūra nepraleido 1853 ir 1854 m. leidinių. Grįžo į Joniškėlį, bet darbo valdinėje mokykloje nebuvo, tad paramą pasiūlė dvarininkas Felicijonas Karpis, globojo mokslo dienų bičiulis klebonas Pranciškus Gliskis. Netrukus gydytojo Leono Petkevičiaus šeima pasikvietė mokyti mažametę dukterį – būsimą rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
Kunigaikščio Irenėjaus Oginskio našlės Olgos kvietimu 1868 m. trumpam lankėsi Rietave, o birželio 5-ąją atvyko į Renavo dvarą. Čia privačiai iki 1871-ųjų rudens mokė barono Antano Renė globojamus našlės Viktorijos Narutavičienės du mažamečius sūnus. Iki 1869 m. birželio pabaigos mokytojavo ir netoliese buvusioje Luoboje. Dar tebegyvendamas Kaune puoselėjo galimybę įsikurti Renave, nes viliojo puikus dvaro parkas, tinkantis botanikos tyrinėjimams ir praktiniams herbariumų sudarymo darbams.
Nuo 1871 m. gyveno Šiauliuose, mokė grafo, apskrities bajorų maršalkos Nikolajaus Zubovo sūnų, tvarkė žodynus, sudarinėjo tautosakos rinkinius, baigė Renave pradėtą grybų atlasą ir mokslinį jų aprašą, kurį išsiuntė į botanikos suvažiavimą Varšuvoje. Rusijos geografų draugija 1871 m. pasiūlė tapti jos nariu, nusiuntė aplanką „Patarlės, kures surinko Kraszewskis. Litwa, 1847. – Patarles, Dajnos budu vartojamoses. – Pazimes“. Jį sudarė 3 sąsiuviniai, paskutiniame buvo 110 paties Lauryno Ivinskio sukurtų dvieilių. Vienoje vykusioje pasaulinėje parodoje 1873 m. eksponavo grybų atlasą ir sukonstruotą traukinių stabdiklį, kuris dingo.
Kunigaikštis Bogdanas Oginskis 1874 m. pasikvietė į Rietavą, pasiūlęs pamokų savo įsteigtoje muzikos mokykloje, kurią vadino tiesiog orkestru. Čia apie penkerius metus dėstė bendrojo lavinimo dalykus, mokė gamų ir muzikos pradmenų, subūrė bažnytinį chorą, vadovavo vargonininkų mokyklai. Nuo 1874 m. įsitraukė į Gyvulių globos draugijos veiklą, dalyvavo jos paskelbtame konkurse ir 1875-ųjų vasarį įteikė veikalą „Pasauga“ apie gyvulių globą ir priežiūrą, dedikuotą Mykolui Oginskiui tikintis, jog jį išspausdins. Kunigaikštis rankraštį nusiuntė Antanui Baranauskui, kad įvertintų kalbą. Jis su knygos leidimu sutiko. 1876-ųjų pabaigoje, kai buvo išspausdintos korektūros, cenzūra leidinį uždraudė, pirmo lietuviško veikalo gamtos apsaugos tema autorius guodėsi, jog dėl to patyrė nuostolių. Gamtininkui draugija už rankraštį sumokėjo 30 rub. honorarą. Laurynas Ivinskis padėjo ruošiant žemės ūkio parodas, kurias 1876, 1878 m. rengė Gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius, eksponavo Žemaitijos grybų aprašus su piešiniais, augalų herbariumus. Šiaulių ekonomijos herbas, Žemaitijos grybų aprašas su piešiniais, botanikos sodo projektas turėjo pasisekimą ir žemės ūkio parodoje Šiauliuose, kurią surengė grafas Nikolajus Zubovas. Kaip garsus gamtininkas 1879 m. buvo kviestas į botanikų ir daržininkų suvažiavimus Varšuvoje, Krokuvoje. Erudicija ir darbais buvo įsigijęs didelį autoritetą, palaikė ryšius su žymiais to meto mokslininkais. Savo materialinei gerovei nepanaudojo nei plačių ryšių, nei atliktų darbų.
Laurynas Ivinskis 1879-ųjų rudenį persikėlė į Milvydų dvarą šalia Kuršėnų, senatvėje priglaudė dvarininkas Ignas Gružauskas, pasiūlęs išlaikymą bei apgyvendinęs trijų kambarėlių namelyje. Veiklusis švietėjas 1881-ųjų pavasarį vyko į Rietavą, į Gyvulių globos draugijos posėdį, grįždamas peršalo ir susirgo. Garsusis pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius mirė 1881 m. liepos 17 (29) d. Milvydų dvare, palaidotas senosiose Kuršėnų kapinėse. Šiaulių rajono savivaldybės taryba 1990 m. įsteigė respublikinę Lauryno Ivinskio premiją. Ji skiriama kasmet už geriausią per metus išleistą lietuvišką kalendorių.
2021 m. rugpjūčio 25 d. Mažeikių viešosios bibliotekos organizuotos išvykos Lauryno Ivinskio gyvenimo keliais po Žemaitiją fragmentai.
Filmo autorius Gintautas Alekna. Projekto „Atverk kodą – pažink Mažeikių krašto kultūros istoriją“ rėmėja – Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių rajono savivaldybė.
