Antanas Stanevičius
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys
Šie fotoįspūdžiai klostėsi nuo 1979 metų. Su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis lankiausi Armėnijoje šešis kartus, o domėjausi, galima sakyti, be didesnių pertraukų.
Fotografijos parodą skiriu tautiečiams lietuviams ir armėnams, su kuriais esame ir labai skirtingi, ir labai panašūs. Ir Lietuvai, ir Armėnijai linkiu ištvermės bei tarpusavio draugystės, kuri padės išsilaikyti geografijos, istorijos, geopolitikos keliamose audrose.
Dėmesys Armėnijai, pirmajai Pasaulyje krikščioniškai valstybei (nuo 301 metų) ypač reikalingas dabar, kai Turkija ir Azerbaidžanas tęsia karą, atnaujintą praėjusių metų rudenį.
Biblinis Araratas matė, kaip kūrėsi armėnų tauta, kaip statė miestus ir tvirtoves, kaip šimtmečiais klestėjo jų karalystės tarp trijų jūrų: Viduržemio, Juodosios ir Kaspijos. Paskui – vien grumtynės už vietą Žemėje po Saule, karai, kraujas, ašaros. Trumpi darbo ir kūrybos metai, po kurių vėl karas, vėl praradimai, su kuriais žmogus apsiprasti negali. Kiek istorijos, tiek gynimosi nuo iš Rytų atplūdusių barbarų. Žudynės, praradimai ir negyjančios, ir vis naujos žaizdos.
Barbarų užgrobtose žemėse armėniškų bažnyčių ir vienuolynų griuvėsiai, akmeninių kryžių – chačkarų – duženos, kurias gožia krūmai ir žolės…
2019 metų pavasarį Stepanakerte stebėjau sukrečiantį vaizdą: vienoje karių, žuvusių už Karabacho–Arcacho laisvę ir nepriklausomybę, kapinių eilėje, jauna moteris delnu valė dulkes nuo akmeninio antkapio, nors tų dulkių nebuvo. Ant blizgančio akmens išgraviruotas jauno kario portretas, vardas, pavardė ir datos: 1959–1994. Veido valymas buvo panašus į mylimojo glostymą, glamonėjimą. Tačiau tai buvo tik pavasario saulėje įkaitęs blizgantis akmuo. Mirtis buvo ne kine, ne televizoriuje. Kraujas buvo ne raudoni dažai, o į kapą buvo paguldytas tikras kūnas, plėšte atplėštas nuo mylimosios, vaikų, tėvų, brolių, seserų.
Ir be karo nugyventi gyvenimą nėra lengva. O kaip jaustis nuolatiniame pavojuje, pogromuose, skerdynėse, vis užsiplieskiančiame kare?
Parodos nuotraukose matome žmones stebuklingos tautos, kuri sugeba ne tik išgyventi, bet ir pagimdyti bei išugdyti pasauliui garsiausius mokslo, meno, ekonomikos šviesulius.
