Birželio 19 d. Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje vyko kraštietės Linos Simutytės romano „Raudonasis albumas“ pristatymas.
Lina Simutytė – jaunosios kartos prozininkė, scenaristė, literatūrinių performansų kūrėja, kino kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytoja. Jos debiutinė knyga „Miesto šventė“ (2020) dalyvavo akcijoje „Metų knygos rinkimai“, autorė buvo apdovanota Jurgos Ivanauskaitės ir Jaunojo kūrėjo premijomis. Naujasis romanas „Raudonasis albumas“ nominuotas „Metų knygos 2025“ rinkimuose, taip pat įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudarytą kūrybiškiausių 2025 metų lietuvių autorių knygų dvyliktuką.
Renginio moderatorė lituanistė Laima Skabickienė pristatė kraštietės kūrybinį kelią. Rašytoja gimė Vilniuje, gyveno Druskininkuose, vėliau – Mažeikiuose ir Židikuose. Ji baigė Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnaziją, studijavo kino dramaturgiją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o šiuo metu gyvena Druskininkuose. Linos Simutytės kūrybinės veiklos spektras itin platus ir atspindi jos įvairialypius interesus, savitą pasaulėžiūrą bei kinematografijos kompetencijas. Ji kuria scenarijus, rengia performansus, redaguoja dzūkų kultūros žurnalą „Dainava“. Kūrybinį kelią autorė pradėjo nuo poezijos – jos eilėraščiai publikuoti rajono laikraštyje „Santarvė“, leidiniuose „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“. Jaunosios kartos kūrėja palankiai vertinama literatūrologų, o jos kūryba domina ir užsienio leidyklas.
„Premijos yra talento pasekmė“, – sakė mokytoja. Ji taip pat priminė mintį, kad literatūra yra vienas sudėtingiausių būdų išgarsėti. Jau pirmoji Linos Simutytės knyga „Miesto šventė“ pelnė ne vieną apdovanojimą, o tai liudija, kad autorės kūryba domina ir skaitytojus, ir literatūros specialistus. Jos tekstai nepatogūs mėgstantiems klišes ir žodžio glazūrą, tačiau kūriniai įtraukti į tarptautines literatūros antologijas, verčiami į užsienio kalbas. Tai rodo, kad lietuvių literatūra yra įdomi pasauliui.
Lina Simutytė dėkojo į renginį susirinkusiems žmonėms už šiltą priėmimą. „Gera grįžti namo, nes mano šaknys čia, Žemaitijoje“, – sakė jaunoji kūrėja. „Buvau nustebinta ilgesio šiam miestui, kuriame nebuvau penkerius metus, bet kuriame kiekvienas kampas atrodo pažįstamas. Yra likę ženklų, kurie sukelia prisiminimus. Nebėra čia namų, tėvai gyvena Druskininkuose, bet čia jaučiuosi sava. Širdis džiaugiasi išgirdusi žemaitišką šneką.“
Atsakydama į renginio vedėjos klausimą, ko žmonės ieško knygose, L. Simutytė sakė, kad skaitytojai jose ieško savęs, atsakymų į rūpimus klausimus, nusiraminimo, paguodos, o kartais ir prieskonių, kai gyvenimas atrodo pernelyg įprastas. Rašytoja apgailestavo, kad šiuolaikiniame pasaulyje knygoms lieka vis mažiau laiko, tačiau pabrėžė, jog popierinės knygos prisilietimas veikia meditatyviai. Pasak jos, nors knygų leidžiama vis daugiau, bet trumpėja sakiniai, tekstai tampa lakoniškesni, tam įtakos turi ir socialiniai tinklai. Leidžiamos plonesnės, greičiau perskaitomos knygos, o literatūra vis dažniau tampa greito vartojimo produktu.
Lituanistė L. Skabickienė išsamiai pristatė romaną „Raudonasis albumas“. Knygą ji skaitė atidžiai ir kruopščiai – žymėjosi citatas, analizavo temas ir menines raiškos priemones. Anot moderatorės, romanas kviečia atsigręžti į 2000-uosius metus ir laisvos Lietuvos žmogaus kasdienybę. Tai sudėtingas laikotarpis, kai pereinama iš vienos istorinės epochos į kitą, vaikomasi įvaizdžių, bandoma prisitaikyti prie naujų sąlygų. Kūrinyje meistriškai ir kinematografiškai dėliojamos scenos, nagrinėjama daug skirtingų temų, nebijoma kalbėti apie blogį ir jį apnuoginti. Metaforiškas rašytojos stilius – atskira pokalbio tema: žodis ir sakinys skaitytoją gaivališkai veda daugiasluoksniais kūrinio puslapiais.
Kalbėdama apie autentiškumą ir meninę išmonę romane „Raudonasis albumas“, autorė teigė, kad konkrečiai apie Mažeikius nerašė, tačiau naftininkų miestas nesunkiai atpažįstamas iš konkrečių nuorodų ir pavadinimų, kurių ji nenorėjo keisti. „Neišvengiau ir biografinių elementų, – atviravo rašytoja, – nes negali išsinerti iš savasties. Tai susiję su mano patirtimi ir jausena, su tuo gyvenimu, kuris buvo panašus į kitų žmonių. Tai paverčia istoriją universalia ir atpažįstama.“
Rašytoja kartu su renginio moderatore aptarė moteriškumo temas lietuvių literatūroje, romano struktūrą. Renginyje dalyvavusi Linos Simutytės jaunystės draugė, dailininkė Živilė Spūdytė-Žvėrūna, iliustravusi pirmąją rašytojos knygą, pasidalijo mintimis apie besikeičiantį gimtąjį miestą.
Paklausta apie ateities planus, autorė prisipažino po dešimtmetį rašyto romano jautusi nuovargį, todėl daugiau dėmesio skyrė kitoms veikloms ir žurnalo redagavimui. „Nenoriu pasiduoti skubėjimui, tačiau ilgiuosi savęs rašančios, – sakė autorė. – Rašydama aš jaučiuosi labiausiai sava. Proza, pjesių rašymas – mano profesija, tad šis romanas tikrai ne paskutinis“, – pažadėjo kraštietė.
Dangira Undžienė,
Mažeikių Henriko Nagio viešosios bibliotekos
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja
Projektą „Kraštiečių kūrybos tiltai“ finansuoja
