Zarasų apskrities Anapolio palivarke (dabar Rokiškio rajonas), netoli Dusetų, laisvųjų valstiečių valakininkų Justino ir Barboros Vienažindžių šeimoje 1841 m. rugsėjo 26 d. (senuoju stiliumi – 14 d.) gimė sūnus. Tai buvo jų pirmagimis, kurį praėjus 8 dienoms po gimimo Justino ir Antano vardais pakrikštijo tuometinis Dusetų kaimo Švč. Trejybės bažnyčios altaristas kunigas Stanislovas Pajarskis.
Antanas anksti neteko tėvo. Motina ištekėjo už šešeriais metais jaunesnio nagingo ir apsukraus miškų pirklio Justino Stausko. Gimus Stauskų sūnui Jonui, keturi Vienažindžių vaikai apsigyveno netolimame Gipėnų kaime, apie 6 km nuo Dusetų (dabar Zarasų rajonas), pas senelį Juozapą, dirbo ten visus jiems pakeliamus darbus ir nesimaišė po akių naują šeimą sukūrusiai motinai. Užkuriais atėjęs praktiškas patėvis, gyvendamas pasiturimai, Vienažindžių vaikus – Antaną, Norbertą ir Juozapą – išleido į mokslus. Pasimokęs Gipėnuose pas kaimo daraktorių ir Dusetų pradžios mokykloje, Antanas 1856 m. rudenį pradėjo lankyti garsią Panevėžio bajorų mokyklą. Tvarkant stojimo popierius, įstaigos direktorius sulenkino Vienažindžio pavardę. Tad iki mirties oficialiuose dokumentuose buvo rašoma Vienožinskio pavardė, taip ir pats laiškuose pasirašydavo. Poezijos kūrinius kartais pasirašinėdavo Vienužio slapyvardžiu.
Rodyti daugiau
Zarasų apskrities Anapolio palivarke (dabar Rokiškio rajonas), netoli Dusetų, laisvųjų valstiečių valakininkų Justino ir Barboros Vienažindžių šeimoje 1841 m. rugsėjo 26 d. (senuoju stiliumi – 14 d.) gimė sūnus. Tai buvo jų pirmagimis, kurį praėjus 8 dienoms po gimimo Justino ir Antano vardais pakrikštijo tuometinis Dusetų kaimo Švč. Trejybės bažnyčios altaristas kunigas Stanislovas Pajarskis.
Antanas anksti neteko tėvo. Motina ištekėjo už šešeriais metais jaunesnio nagingo ir apsukraus miškų pirklio Justino Stausko. Gimus Stauskų sūnui Jonui, keturi Vienažindžių vaikai apsigyveno netolimame Gipėnų kaime, apie 6 km nuo Dusetų (dabar Zarasų rajonas), pas senelį Juozapą, dirbo ten visus jiems pakeliamus darbus ir nesimaišė po akių naują šeimą sukūrusiai motinai. Užkuriais atėjęs praktiškas patėvis, gyvendamas pasiturimai, Vienažindžių vaikus – Antaną, Norbertą ir Juozapą – išleido į mokslus. Pasimokęs Gipėnuose pas kaimo daraktorių ir Dusetų pradžios mokykloje, Antanas 1856 m. rudenį pradėjo lankyti garsią Panevėžio bajorų mokyklą. Tvarkant stojimo popierius, įstaigos direktorius sulenkino Vienažindžio pavardę. Tad iki mirties oficialiuose dokumentuose buvo rašoma Vienožinskio pavardė, taip ir pats laiškuose pasirašydavo. Poezijos kūrinius kartais pasirašinėdavo Vienužio slapyvardžiu.
Penkių klasių baigimo pažymėjimą gavo 1961 m. Tų pačių metų rudenį, išlaikęs stojamuosius egzaminus, pradėjo mokytis Varniuose buvusioje Telšių (arba Žemaičių) kunigų seminarijoje. Čia jaunuolis susidomėjo dainomis, užsirašinėjo iš mokslo draugų ir pats ėmė kurti. Jas dainuodavo seminarijos draugams, o grįžęs į gimtinę bendraamžiams.
Tretieji studijų metai seminarijoje Antanui Vienažindžiui sukėlė sunkių išgyvenimų. Jį palietė po 1863 m. nepavykusio sukilimo visoje Lietuvoje prasidėjusios carinės valdžios represijos. Netolimame Jaskoniškių vienkiemyje gyvenusi septyniolikmetė Rožė Stauskaitė, vaikino mylimoji, buvo ištremta į Samaros guberniją kartu su šeima, kuri prijautė sukilėliams. Šis išsiskyrimas su ja buvo ypač skaudus smūgis, palikęs gyvenime ir kūryboje gilius pėdsakus.
Žemaičių kunigų seminarijoje dvasinė vadovybė bijojo, kad per sukilimą gali netekti seminarijos, todėl nusprendė gabesniems seminaristams studijas sutrumpinti iki trejų metų. Tad ir Antanas Vienažindys, išvengęs caro kariuomenės kareivio dalios, patyręs praūžusio sukilimo euforijas ir nusivylimus, netekęs mylimosios, skubotai buvo parengtas šventinimams. Jis 1864 m. sausio 26 d. priėmė subdiakonatą, o per Šv. Velykų šventes – diakonatą. Iškilmingai skambant liturginėms giesmėms, Varnių katedroje 1865 m. vasario mėnesį vyskupo Motiejaus Valančiaus buvo įšventintas į kunigus.
Nepaisydamas caro valdžios varžymų ir persekiojimų, puoselėdamas kilnaus apaštalavimo viltis, 1865 m. balandžio mėnesį atvyko į pirmąją savo paskyrimo vietą – Šv. Onos bažnyčią Šiaulėnuose (dabar Radviliškio rajonas). Šiaulėnuose tepraleidęs vos metus ir tris mėnesius, Antanas Vienažindys apsidžiaugė gavęs vyskupo raštą, kviečiantį 1866 m. liepos mėnesį vykti į Krinčiną, Panevėžio dekanato centrą. Patenkinti buvo anuomet krinčiniečiai, sulaukę jauno ir energingo vikaro, kuris greitai pavergė iškalba, graudžiais pamokslais ir dar graudesnėmis dainomis. Turėdamas po ranka dekanato biblioteką, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaras daug skaitė, domėjosi filosofija, religijos ir mokslo ryšiais. Jis rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, mokė vaikus skaityti.
Krinčine praleisti šešeri metai Antanui Vienažindžiui – kūrybos ir populiarumo laikotarpis. Jis nelabai paisė luomo varžtų ir palaikė draugiškus santykius su paprastais žmonėmis, už tai buvo greitai pamiltas ir nusipelnė pagarbos. Nors ir neturėdamas muzikinio išsilavinimo, puikiai grojo armonika ir sugebėjo mokyti giesmininkus. Veiklusis vikaras Krinčine subūrė puikų bažnytinį chorą, o tai anuometinėje Lietuvoje dar buvo reta. Vis plačiau garsėjo ne tik kaip geras pamokslininkas, bet ir kaip poetas. Jo sukurti tekstai buvo perrašinėjami ranka, o dainos greitai plito po visą Lietuvą. Po klebono mirties vikaras tikėjosi Krinčine užimti jo vietą. Deja, teko nusivilti, nes vyskupas Motiejus Valančius paskyrė Praną Mizgirą, o dekanu – gretimos Pabiržės parapijos kleboną Tadą Lichodziejauską (Lichodziejevskį). Rūstus ir griežtas dogmatikas nemėgo jauno vikaro polėkių, nepatiko, kad šis buvo garsus ir artimai bendravo su parapijiečiais, todėl ėmė jį skųsti dvasinei vyresnybei, reikalaudamas kuo greičiau iškelti iš Krinčino. Visa tai baigėsi tuo, kad 1872 m. vasarą Antanas Vienažindys atsidūrė Vainute, skurdžioje ir nuošalioje Žemaitijos parapijoje. Jis pusmetį vikaravo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vėl buvo priverstas kraustytis į kitą vyskupijos galą – Breslaują (dabar Baltarusija, Vitebsko sritis). Čia dirbo pustrečių metų. Bažnytinės vyriausybės persekiojamas, patyręs daugybę nuoskaudų, pasidavė melancholijai ir vis mažiau bekūrė.
Pavyskupio Aleksandro Beresnevičiaus nurodymu Antanas Vienažindys 1876 m. gegužės 19 d. pagaliau gavo kleboniją. Į atkampų Žemaitijos pakraštį, nuskurdusią ir apleistą Laižuvos parapiją, atvyko spalio mėnesio pradžioje. Kibo į darbą nedelsdamas nei dienos: išpardavė buvusio kunigo palikimą, gavęs pinigų nusipirko gyvulių, pastatė naują tvartą, svirną, suremontavo kleboniją, apdengė apleistos bažnyčios stogą. Miestelyje 1884 m. birželio 20 d. kilus gaisrui, sudegė trobesiai, špitolė, altarija ir senoji bažnyčia. Energija trykštantis klebonas nenuleido rankų. Netrukus Laižuvos kapinėse iš lentų buvo sukalta nedidelė bažnytėlė, miestelėnų praminta „šopa“. Buvusiam varpui padarė mažutį namelį, o Valdajuje (Novgorodo gubernija) nuliedino antrą. Jau tada klebonui kilo mintis Laižuvoje pastatyti aukštą ir erdvią bažnyčią. Atstatęs ūkinius pastatus bei namus tarnams, pradėjo rūpintis, kad gautų iš gubernatoriaus leidimą naujai bažnyčiai. Nors Kauno gubernijos kanceliarija kiek įmanydama ieškojo priekabių ir vilkino šį reikalą, tačiau klebonas Antanas Vienažindys gudrybe ir melu išsikovojo leidimą. Suderinus darbus bei sąmatą su Pranciškumi Tramdachu, meistru iš Latvijos, pagal architekto UstinoGolinevičiaus planą 1890 m. balandžio 16 d. pradėjo lieti būsimosios bažnyčios pamatus. Po trijų savaičių Akmenės klebonas Antanas Žilinskis pašventino kertinį akmenį. Statybos darbai vyko itin sparčiai ir 1891 m. rudenį Laižuvos miestelyje iškilo nauja, aukšta raudonų plytų neogotikinio stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia, kuri kainavo 30 000 sidabro rublių. Šventorių juosusių Kryžiaus kelio stočių koplytėlių nišose stovėjo vietinio dievdirbio J. Karnetausko iš medžio išdrožtos ir nudažytos skulptūros. Meistrai pagamino puošnius altorius, sukūrė vitražus. Laižuvos dvarponis Zabielskis nukaldino 2 didelius geležinius vartus, o mažesnįjį 1878 m. padarė parapijos vaikinai. Kryžiaus kelio stotis pagamino Varšuvoje.
Tapęs klebonu, Antanas Vienažindys daugiau rūpinosi kasdienine buitimi, asmeniniais ir bažnytiniais reikalais. Deja, dvasininko profesija nuslopino poeto talentą. Parapijos rūpesčiai, klebono pareigos ir Laižuvos bažnyčios statybos darbai pareikalavo daug sveikatos ir energijos. Tad netrukus kunigas pasijuto esąs ligonis. Kasdien vis eidamas silpnyn susirūpino savo sveikata, o ūkio ir parapijos reikalus pavedė zakristijonui Juozapui Ramanauskui bei jaunam vikarui. Pats nedelsdamas išvyko į Varšuvą gydytis, tačiau po dviejų mėnesių grįžo į Laižuvą nebeatpažįstamas, nes gydytojai skrandyje aptiko piktybinį auglį. Su broliu Vincentu išvyko gydytis į Tartu ir Rygą, bet nieko jau nebebuvo galima padaryti. Kai kunigai ir Viekšnių dekanas Juozapas Zaleskis atvažiavo pašventinti naujosios Švč. Trejybės bažnyčios, per iškilmę Laižuvos klebonas nepajėgė nueiti iki šventoriaus ir sukniubo po sena liepa, po to jau nebepakilo iš patalo. Neišsipildė jo troškimas pasakyti pirmąjį pamokslą, pastačius prašmatnią bažnyčią. Kunigas, poetas mirė 1892 m. rugpjūčio 29 d. (senuoju stiliumi – 17 d.). Gražioji šventovė priglaudė savo statytoją ir palaimino paskutinei kelionei. Karstas su Antano Vienažindžio palaikais atgulė Laižuvos kapinėse, kunigo statytos „šopos“ altoriaus vietoje.
Jaunystės eilėraščiai, rankraštiniais nuorašais platinti paties Antano Vienažindžiobei jo pažįstamų, buvo plačiai pasklidę jau vikaravimo Krinčine metais.Laižuvoje kunigavusio poeto rašytinis palikimas nėra didelis. Gyvam esant nebuvo parengtas bei išspausdintas jo dainų rinkinys. Pats autorius neskyrė savo kūrinių spaudai. Mažai trūko, kad būtų likęs žinomas tik siaurame rate, o jo sukurti eilėraščiai būtų įsilieję į tautosaką, pritapę prie kitų anoniminių liaudies pamėgtų dainų. Tik prieš mirtį, kaip liudijo kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, gyvendamas ir dirbdamas Laižuvoje jis surašė 26 savo eilėraščius, daugiau ar mažiau tekstus patvarkydamas bei paredaguodamas. Mažo formato ranka rašyta knygelė tuomet buvo pavadinta „Dainos lietuvininko Žemaičiuose. Parašė Vienužis, Pakuršėj prisigūžęs“. Rankraštyne suskaičiuojama apie 500 poeto tekstais su melodijomis užrašytų dainų.
