Mažeikiuose, netoli geležinkelio stoties esančiame mediniame name, Augustino ir Antaninos Nagių šeimoje 1920-10-12 gimė dvynukai – Henrikas ir Martynas. Vaikai daug laiko praleisdavo pas senelius Buknaičių kaime netoli Mažeikių. Nuo pat mažumės iš senelės Emilijos Peters ir latvės motinos Antaninos Grundmanis (Nagienės) išmoko vokiečių ir latvių kalbų. Mokėsi Mažeikių pradžios mokyklos pirmajame skyriuje.
Tėvas Augustinas Nagys buvo geležinkelietis, o geležinkelių žinyboje buvo įprasta darbuotojus dažnai kilnoti iš vienos stoties į kitą, todėl šeimai teko gyventi daugelyje vietovių. Gimtajame mieste Henrikas Nagys išgyveno 6 su puse metų, Radviliškyje – trejus su puse, Kaune – pusantrų, Skuode – trejus, ketverius metus gyveno Šilutėje ir lankė Pagėgių gimnaziją. Nacistinei Vokietijai 1939 m. pavasarį užgrobus Klaipėdos kraštą, turėjo trauktis iš Šilutės. Išvyko į Kėdainius, kur 1940-06-15 baigė gimnaziją. Pirmaisiais okupacijos metais nutarė literatūros nestudijuoti, apsisprendęs gilintis į architektūros mokslus, tad 1940 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą. Tėvai iki 1941 m. gyveno Naujojoje Vilnioje, todėl teko dažnai važinėti į namus iš Kauno. Prasidėjus karui ir vokiečių okupacijai, Nagių šeimai vėl teko keisti gyvenamąją vietą, nes tėvas buvo paskirtas Kėdainių geležinkelio ruožo viršininku. Henrikas pasirinko lituanistikos, germanistikos ir meno istorijos studijas ir 1941–1943 m. mokėsi Kaune atgimusio Vytauto Didžiojo universitete, dar lankė filosofijos paskaitas bei profesoriaus Juozo Girniaus privatų seminarą. Studijų nebaigė, nes nacių valdžia 1943 m. pavasarį universitetą uždarė, keršydama už jaunuolių sužlugdytas pastangas suformuoti SS dalinius. Tuomet Henrikas įsidarbino vertėju strategiškai svarbioje geležinkelio tarnyboje, kasdien kęsdamas pareigūnų aroganciją ir pykčio protrūkius.
Rodyti daugiau
Mažeikiuose, netoli geležinkelio stoties esančiame mediniame name, Augustino ir Antaninos Nagių šeimoje 1920-10-12 gimė dvynukai – Henrikas ir Martynas. Vaikai daug laiko praleisdavo pas senelius Buknaičių kaime netoli Mažeikių. Nuo pat mažumės iš senelės Emilijos Peters ir latvės motinos Antaninos Grundmanis (Nagienės) išmoko vokiečių ir latvių kalbų. Mokėsi Mažeikių pradžios mokyklos pirmajame skyriuje.
Tėvas Augustinas Nagys buvo geležinkelietis, o geležinkelių žinyboje buvo įprasta darbuotojus dažnai kilnoti iš vienos stoties į kitą, todėl šeimai teko gyventi daugelyje vietovių. Gimtajame mieste Henrikas Nagys išgyveno 6 su puse metų, Radviliškyje – trejus su puse, Kaune – pusantrų, Skuode – trejus, ketverius metus gyveno Šilutėje ir lankė Pagėgių gimnaziją. Nacistinei Vokietijai 1939 m. pavasarį užgrobus Klaipėdos kraštą, turėjo trauktis iš Šilutės. Išvyko į Kėdainius, kur 1940-06-15 baigė gimnaziją. Pirmaisiais okupacijos metais nutarė literatūros nestudijuoti, apsisprendęs gilintis į architektūros mokslus, tad 1940 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą. Tėvai iki 1941 m. gyveno Naujojoje Vilnioje, todėl teko dažnai važinėti į namus iš Kauno. Prasidėjus karui ir vokiečių okupacijai, Nagių šeimai vėl teko keisti gyvenamąją vietą, nes tėvas buvo paskirtas Kėdainių geležinkelio ruožo viršininku. Henrikas pasirinko lituanistikos, germanistikos ir meno istorijos studijas ir 1941–1943 m. mokėsi Kaune atgimusio Vytauto Didžiojo universitete, dar lankė filosofijos paskaitas bei profesoriaus Juozo Girniaus privatų seminarą. Studijų nebaigė, nes nacių valdžia 1943 m. pavasarį universitetą uždarė, keršydama už jaunuolių sužlugdytas pastangas suformuoti SS dalinius. Tuomet Henrikas įsidarbino vertėju strategiškai svarbioje geležinkelio tarnyboje, kasdien kęsdamas pareigūnų aroganciją ir pykčio protrūkius.
Drauge su broliu Martynu traukdamasis nuo antrosios okupacijos, iš Kėdainių 1944-07-12 prekiniame vagone kirto Lietuvos sieną ties Kybartais. Netrukus jų pėdomis pasekė ir sesuo Zinaida su tėvais ir senele. Sunkūs buvo 1944–1945 m. sandūros penki mėnesiai, praleisti Berlyne. Vokietijoje teko pagyventi darbo lageryje, iš kurio pabėgo, dirbo geležinkelio tarnyboje paprastu darbininku, kurį laiką buvo vertėju lietuvių pabėgėlių komitete. Baimindamasis iš visų pusių artėjančios sovietų kariuomenės, iš Berlyno pasitraukė, išvykdamas į vakariniame Austrijos pakraštyje esantį Forarlbergą, kur sulaukė karo pabaigos. Susiradęs iš Vokietijos atvykusius tėvus, senelę ir seserį, dar kelias savaites dirbo atsikūrusios laisvos Austrijos geležinkelininku. Apsigyveno Insbruke ir universitete 1945–1947 m. studijavo germanistiką bei meno istoriją. Norėdamas sutelkti Austrijoje studijavusius lietuvius, 1946 m. organizavo Insbruko studentų draugiją „Sambūris“, tapo studentų atstovybės pirmininku, prisidėjo prie viešų renginių organizavimo. Dalyvavo Augsburge 1947 m. liepą surengtame Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos suvažiavime. Išvykęs į Vokietiją, Freiburgo universitete 1947–1948 m. tęsė mokslus, lankė dailininko Telesforo Valiaus grafikos studiją, tuo pačiu metu dėstė vokiečių kalbą dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno vadovaujamoje Taikomųjų menų ir amatų mokykloje. Grįžęs į Insbruką, 1948–1949 m. toliau mokėsi universitete, apgynė disertaciją apie austrų poeto Georgo Traklio kūrybą. Henrikui Nagiui 1949 m. buvo suteiktas filologijos mokslų daktaro laipsnis.
Iš Žemaitijos kilęs išeivių poetas, kunigas pranciškonas Leonardas Andriekus parūpino iškvietimus į JAV, 1949 m. spalį Henrikas ir Martynas Nagiai iš Brėmeno uostamiesčio išplaukė į JAV, o iš ten netrukus persikėlė į Kanadą. Henrikas visam laikui apsigyveno Monrealio mieste, susituokė su modernaus šokio choreografe Birute Vaitkūnaite, susilaukė sūnaus Gintaro. Dirbo braižytoju fabrike, trumpai dėstė universitete, 1954–1962 m. buvo šeštadieninės mokyklos ir Monrealio aukštesniųjų lituanistikos kursų vedėjas. Šešiolika metų dėstė Monrealio lituanistinėje mokykloje, bet po 1984 m. rudenį padarytos širdies operacijos darbo atsisakė. Skaitė paskaitas ir eiles įvairiose Kanados ir JAV vietovėse, „Santaros–Šviesos“ suvažiavimuose, dalyvavo kongresuose ir simpoziumuose, lankė jaunimo stovyklas.
Kurti pradėjo mokydamasis Šilutės rajono Pagėgių gimnazijoje. Būdamas septyniolikos savo eiles ir vertimus iš vokiečių bei latvių kalbų pradėjo spausdinti nepriklausomos Lietuvos spaudoje: moksleivių žurnaluose „Ateitis“ ir „Mokslo dienos“, vėliau leidiniuose „Židinys“ ir „Naujoji Romuva“, almanachuose „Pirmieji žingsniai“ ir „Varpai“. Kėdainiuose gimė brandūs eilėraščiai, kurie publikuoti pirmuosiuose rinkiniuose, išleistuose išeivijoje. Vokiečių okupacijos metais savo poeziją ir vertimus publikavo periodinėje spaudoje, ypač vilniškėje „Naujoji Lietuva“. Buvo sudaręs pirmąjį rinkinį, bet tik dalį rankraščių sesuo atvežė Vokietijon. Jie buvo išspausdinti rotaprintu 1946 m. Insbruke rinkinyje „Eilėraščiai“. Už šią knygą apdovanotas leidyklos „Patria“ premija. Papildęs pirmąjį leidinį, jį įtraukė į poezijos rinktinę „Lapkričio naktys“, išleistą 1947 m. Freiburge (Vokietija). Gyvendamas Kanadoje parašė ir išleido rinkinius „Saulės laikrodžiai“ (1952), „Mėlynas sniegas“ (1960), „Broliai balti aitvarai“ (1969, Lietuvos rašytojų draugijos literatūrinė premija) ir „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978, Monrealio lietuvių akademinio sambūrio Vinco Krėvės literatūrinė premija). Čikagoje 1987 m. išspausdintas dailininko Telesforo Valiaus iliustruotas Rainerio Marijos Rilke’s poemos vertimas „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ ir tais pačiais metais Monrealyje – tekstas kantatai „Kryžių ir rūpintojėlių Lietuva“ (muzika Aleksandro Stankevičiaus). Vilniuje 1990 m. išleista paties autoriaus iš emigracijoje spausdintų leidinių sudaryta poezijos rinktinė „Grįžulas“ (Jotvingių literatūrinė premija). Kaune 1996 m. išspausdintas eilėraščių rinkinys „Sakalų valanda“, Vilniuje 2019 m. išleista Manfredo Žvirgždo sudaryta knyga „Pasakų sakalas“ su kompaktine plokštele, kurioje įrašyta 18 eilėraščių, skaitomų paties poeto.
Henrikas Nagys bendradarbiavo žurnaluose „Mintis“, „Tremtinių mokykla“, „Aidai“ ir savaitraštyje „Dirva“, kūrybą spausdino metraštyje „Tremties metai“, buvo Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ bendraautorius, 1952–1959 m. Amerikos lietuvių literatūros žurnalo „Literatūros lankai“ redakcinio kolektyvo narys. Kartu su draugais parengė ir 1951 m. išleido antologiją „Žemė“. Redagavo 1968–1969 m. Monrealio lietuvių savaitraštį „Nepriklausoma Lietuva“. Beveik kasmet važiuodavo į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus skaityti paskaitų (nuo 1958 m. išrinktas garbės filisteriu). Buvo Monrealio lietuvių akademinio sambūrio „Lithuania“ įkūrėjas ir jo pirmininkas, 1954 m. vienas iš Vinco Krėvės literatūrinės premijos steigėjų, Kanados lietuvių bendruomenės Kultūros fondo pirmininkas. Žinomas kaip publicistas, žurnalistas, literatūros ir meno kritikas, vertėjas ir poetas. Paskelbė straipsnių literatūros ir dailės temomis, parašė išeivijos poezijos ir prozos apžvalginių apybraižų.
Po emigracijos Henrikas Nagys pirmąkart į Lietuvą atvyko 1991 m. rudenį, lankėsi ir gimtuosiuose Mažeikiuose, Buknaičių kaime. Antrą kartą Lietuvoje apsilankė 1993-06-09 drauge su žmona Birute ir sūnumi Gintaru. Žymus išeivijos poetas Henrikas Nagys mirė 1996-08-03 Monrealyje (Kanada), žmona su sūnumi į Lietuvą parvežė kremuotus palaikus, urna palaidota 1997-11-03 Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
