Gimė 1764 m. spalio 9 d. Telšių apskrities Žemalės parapijos Lėlaičių dvare kilmingų bajorų Adomo Paškevičiaus ir našlės Barboros Lopataitės (Stirpeikienės) šeimoje. Pakrikštytas 1764 m. spalio 13 d. Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Po motinos mirties (1769-10-27) penkiametis Dionizas drauge su tėvu Adomu ir broliu Juozapotu turėjo palikti gimtuosius Lėlaičius ir apie 1772 m. apsigyveno Maldūnuose (dabartiniame Šilalės rajone). Dvaras atiteko tiesioginiam paveldėtojui – motinos antrojo vyro sūnui Teofiliui Stirpeikai.
Turėjo privataus mokymo namuose pagrindus, vėliau mokėsi Kražių jėzuitinėje mokykloje, kurią uždarius 1773 m. lapkritį grįžo pas reiklų ir darbštų tėvą, kuris sūnų įkinkė į sunkius žemės ūkio darbus. Įgytomis kukliomis žiniomis nesitenkino, labai mėgo knygas ir stengėsi pats savarankiškai išsimokslinti. Nuo 1776 m. buvo advokato mokiniu Raseinių teisminėje įstaigoje. Būdamas gabus, energingas ir apsukrus žmogus, pamažu prasimušė ir tapo teismo tarnautoju. Raseinių žemės teisme iš pradžių dirbo karužaičiu, antspaudininku, Ežių teismo sekretoriumi. 1786 m. įgijęs advokato vardą, galėjo vesti bylas. Pagaliau 1791 m. iškilo tiek, kad tapo Raseinių žemės teismo dekretų regentu. Aktų knygose 1792 m. jau pasirašė kaip raštininkas, kurio žinioje būdavo teismo bylų tvarkymas. Pelningas pareigas ėjo iki 1821 m. Išmokęs juridinių gudrybių, galėjo sumaniai didinti savo turtą.
Rodyti daugiau
Gimė 1764 m. spalio 9 d. Telšių apskrities Žemalės parapijos Lėlaičių dvare kilmingų bajorų Adomo Paškevičiaus ir našlės Barboros Lopataitės (Stirpeikienės) šeimoje. Pakrikštytas 1764 m. spalio 13 d. Žemalės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje. Po motinos mirties (1769-10-27) penkiametis Dionizas drauge su tėvu Adomu ir broliu Juozapotu turėjo palikti gimtuosius Lėlaičius ir apie 1772 m. apsigyveno Maldūnuose (dabartiniame Šilalės rajone). Dvaras atiteko tiesioginiam paveldėtojui – motinos antrojo vyro sūnui Teofiliui Stirpeikai.
Turėjo privataus mokymo namuose pagrindus, vėliau mokėsi Kražių jėzuitinėje mokykloje, kurią uždarius 1773 m. lapkritį grįžo pas reiklų ir darbštų tėvą, kuris sūnų įkinkė į sunkius žemės ūkio darbus. Įgytomis kukliomis žiniomis nesitenkino, labai mėgo knygas ir stengėsi pats savarankiškai išsimokslinti. Nuo 1776 m. buvo advokato mokiniu Raseinių teisminėje įstaigoje. Būdamas gabus, energingas ir apsukrus žmogus, pamažu prasimušė ir tapo teismo tarnautoju. Raseinių žemės teisme iš pradžių dirbo karužaičiu, antspaudininku, Ežių teismo sekretoriumi. 1786 m. įgijęs advokato vardą, galėjo vesti bylas. Pagaliau 1791 m. iškilo tiek, kad tapo Raseinių žemės teismo dekretų regentu. Aktų knygose 1792 m. jau pasirašė kaip raštininkas, kurio žinioje būdavo teismo bylų tvarkymas. Pelningas pareigas ėjo iki 1821 m. Išmokęs juridinių gudrybių, galėjo sumaniai didinti savo turtą.
Dionizas Poška nuo 1790 m. vidurio apsigyveno Bardžiuose, kurį nuo Bijotų skyrė Pelos upelis. Jis nuo 1788-03-15 iki 1792-04-23 iš kelių prasiskolinusių smulkių bajorų nupirko ūkius ir žemes. Vieninteliu jų savininku netapo, nes Bardžius-Bijotus turėjo dalintis su tėvu, kuris skyrė kapitalo valdų pirkimui. Išlikusiuose Raseinių žemės teismo dokumentuose nurodoma, jog Dionizas Poška dalį žemių 1790-07-19 bei 1792-09-20 perpardavė tėvui Adomui Paškevičiui (Maldūnų seniūnui). Po šių dalybų jų santykiai tapo priešiški. Tad netrukus atsirado 2 dvarai ir 2 pavadinimai: Dionizas Poška valdė Bardžių palivarką ir dalį Bijotų žemės, o jo tėvas ir vėliau sūnus Norbertas Paškevičius – Bijotus. Todėl apsukraus teisininko valdos vadintos Bardžių-Bijotų dvaru. Baigęs žemių pirkimo ir pardavimo akcijas valdė apie 480 ha žemės (be dvaro priklausė 17 sodybų kaimuose, malūnas prie Pelos upelio, karčema). Būdamas apsukrus pamažu iš smulkaus žemininko bajoro iškilo iki vidutinio dvarininko. Dionizas Poška 1792 m. vedė turtingą bajoraitę Uršulę Sasnauskytę, kuri buvo darbšti ir rūpestinga šeimininkė, suprato ir vertino vyro interesus bei rašto darbus. Abu darniai gyveno, jaukiai įsikūrę Bardžiuose.
Nors nebaigęs aukštųjų mokslų, bet buvo labai apsiskaitęs, garsėjo savo mokytumu. Domėjosi antikine ir klasicistine literatūra, etnografija ir archeologija, tyrinėjo gimtojo krašto istoriją ir kalbą, užrašinėjo senovę menančius pasakojimus. Istoriko užmojų skatinamas, kasinėjo artimiausių apylinkių piliakalnius bei senkapius, gausindamas savo iškasenų ir senienų kolekciją, studijavo istoriografinę literatūrą. Žinoma, sistemingo išsimokslinimo trūkumas atsiliepė jo tyrinėjimams, juose matyti savamoksliui būdingų bruožų. Vyšniakalnyje 1812 m. pavasarį nupjovus jau džiūstantį tūkstantmetį ąžuolą, praplatinus drevę kamieno storgalyje, uždėjus šiaudinį stogą, iškirtus du langus ir įstačius duris, įrengė kambarėlį. Dionizas Poška statinį pavadino Baubliu ir jame įsteigė pirmąjį Lietuvoje senienų muziejų. Ten kaip didžiausias šventenybes kaupė surastas senienas, archeologinius radinius, palubėje padarytose lentynose laikė biblioteką, kurioje buvo apie 200 knygų. Šalia didžiojo 1824 m. pastatė mažesnį išskobto ąžuolo kamieną. Bajoro dvare įkurtas unikalus muziejus neturėjo analogo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, buvo antrasis kultūros židinys po Vilniaus universiteto.
Tapęs laisvas nuo tarnybinių pareigų, atsidėjo kūrybai, lenkų kalba parašė nemažai straipsnių apie Žemaitijos istoriją ir etnografiją, pagoniškas religines apeigas ir dievus. Kultūriniai interesai, domėjimosi sritys atskleistos Lenkijoje saugomame rankraštiniame 232 puslapių rinkinyje „Bitelė Baublyje“. Į šį sąsiuvinį pats Dionizas Poška ar jo bičiuliai įrašinėjo originalius ir verstinius poezijos kūrinius, straipsnius, laiškus, pastabas, sentencijas. Didelę kūrybos dalį sudaro eiliuoti laiškai (išliko 18). Juose atskleisti to meto literatūriniai santykiai, visuomeninę reikšmę turinčios pažiūros, kultūriniai ir kalbiniai interesai. Daug autobiografinių bruožų yra 1810 m. sukurtoje idilėje „Mano darželis“. Pats autorius nurodė, kad 1825-03-08 pradėjo sudarinėti „Lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną“, kurio pabaigti nespėjo (išliko dviejų tomų 2040 puslapių rankraštis iki s raidės). Vertė iš lenkų kalbos, kūrė proginius ir istorinės tematikos eilėraščius, eiliuotas epigramas ir sentencijas. Tarp 1815 ir 1825 m. sukurta odės pobūdžio poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ – stambiausias ir reikšmingiausias Dionizo Poškos kūrinys, pirmąkart išspausdintas 1886 m. „Aušros“ pirmajame numeryje.
Bardžių bajoro politinė veikla išryškėja sklaidant išlikusius valdiškus dokumentus. Seimui 1791-05-03 paskelbus konstituciją, dėkodamas už dvarų neliečiamybę, jai prisiekė ir Dionizas Poška. Jis 1792 m. buvo išrinktas į Raseinių seimelio rinkimų komisiją, Bajorų seimelyje 1793-05-17 dalyvavo delegatų į Seimą rinkimuose. Dirbo 1797 m. rekrutų komisijos sekretoriumi. Raseinių apskrities seimelyje buvo politinių reformų šalininkas, XIX a. pradžioje buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos šviesuolių, kuris susidomėjo savo krašto istorija. Pritarė pažangioms reformoms, ieškojo žemės ūkio nuopuolio priežasčių, buvo pasaulietinių mokyklų ir mokslo įstaigų rėmėjas, propagavo mokslą ir švietimą.
Kilmingas žemaitis Dionizas Poška mirė 1830 m. balandžio 30 d. (senuoju stiliumi gegužės 12 d.) Bardžiuose, palaidotas savo protėvių Vizbarų žemėje, Šilalės rajono Kaltinėnų parapijos kapinėse.
Šilalės rajono savivaldybė 2009 m. įsteigė kasmetinę Dionizo Poškos premiją. Ji skiriama už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, išleistą praėjusiais kalendoriniais metais, kurioje perteikiami etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis.
