Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Malaišių kaime (sodyba neišliko), pasiturinčio ūkininko gausioje šeimoje, 1869 m. rugsėjo 20 d. (pagal senąjį kalendorių 8 d.) gimęs sūnus po trijų dienų Juozo vardu buvo pakrikštytas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jaunėlis 1879 m. pradėjo mokytis Kunigiškių pradžios mokykloje, kurią baigė su pagyrimu. Nuo 1881 m. mokslus tęsė Dinaburgo (dabar Daugpilis, Latvija) realinėje mokykloje, kuri buvo arčiau tėviškės. Pradėjo domėtis nacionalinio atgimimo idėjomis, skaitė nelegalų lietuvišką laikraštį „Aušra“, mėgino rašyti eiles, prozą.
Paklusęs tėvų valiai, 1888–1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia įsitraukė į draudžiamos spaudos platinimą ir klierikų slaptos Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją, nuo 1890 m. bendradarbiavo jaunųjų kunigų žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889–1896 m. leistas Tilžėje; Lietuvoje platintas nelegaliai). Kauno arkikatedroje Žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas 1893-11-28 įšventino kunigu. Pagal paskyrimą išvyko į Latviją ir 1893–1895 m. buvo vikaru Mintaujos (dabar Jelgava) lietuvių parapijoje, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais inteligentais.
Dėl konflikto su kunigais perkeltas į Skuodo rajono Mosėdžio miestelį, kur 1895–1898 m. buvo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vikaru. Čia 1896 m. buvo vienas iš klerikalinio laikraščio „Tėvynės sargas“ (Vaižganto pasiūlytas pavadinimas) leidybos iniciatorių, 1897–1902 m. buvo šio nelegalaus leidinio redaktorius. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, mokė vaikus skaityti.
Rodyti daugiau
Rokiškio apskrities Svėdasų valsčiaus Malaišių kaime (sodyba neišliko), pasiturinčio ūkininko gausioje šeimoje, 1869 m. rugsėjo 20 d. (pagal senąjį kalendorių 8 d.) gimęs sūnus po trijų dienų Juozo vardu buvo pakrikštytas Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jaunėlis 1879 m. pradėjo mokytis Kunigiškių pradžios mokykloje, kurią baigė su pagyrimu. Nuo 1881 m. mokslus tęsė Dinaburgo (dabar Daugpilis, Latvija) realinėje mokykloje, kuri buvo arčiau tėviškės. Pradėjo domėtis nacionalinio atgimimo idėjomis, skaitė nelegalų lietuvišką laikraštį „Aušra“, mėgino rašyti eiles, prozą.
Paklusęs tėvų valiai, 1888–1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia įsitraukė į draudžiamos spaudos platinimą ir klierikų slaptos Lietuvos mylėtojų draugijos veiklą, vėliau perėjo į Šv. Kazimiero draugiją, nuo 1890 m. bendradarbiavo jaunųjų kunigų žurnale „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889–1896 m. leistas Tilžėje; Lietuvoje platintas nelegaliai). Kauno arkikatedroje Žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas 1893-11-28 įšventino kunigu. Pagal paskyrimą išvyko į Latviją ir 1893–1895 m. buvo vikaru Mintaujos (dabar Jelgava) lietuvių parapijoje, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais inteligentais.
Dėl konflikto su kunigais perkeltas į Skuodo rajono Mosėdžio miestelį, kur 1895–1898 m. buvo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vikaru. Čia 1896 m. buvo vienas iš klerikalinio laikraščio „Tėvynės sargas“ (Vaižganto pasiūlytas pavadinimas) leidybos iniciatorių, 1897–1902 m. buvo šio nelegalaus leidinio redaktorius. Palaikė ryšius su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta jų draugija, mokė vaikus skaityti.
Bažnytinės valdžios 1898-08-10 perkeltas vikaru į Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčią Plungės rajone. Čia toliau redagavo laikraštį „Tėvynės sargas“, 1900 m. pradėjo leisti žurnalą inteligentams „Žinyčia“ (ėjo 1900–1902 m.). Vėl aktyviai įsitraukė į knygnešių veiklą, slaptų mokyklų kūrimą. Slėptuvę spaudai įrengė klebonijoje. Po lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų buvo iškeltas iš Kulių, nuo 1901-07-14 iki 1902-05-25 buvo kuratu Micaičiuose netoli Kuršėnų. Susipykus su lenkais dėl savo lietuviškumo nuostatų, buvo apskųstas ir neteko teisės rašyti į spaudą be vyskupų leidimo.
1902–1905 m. buvo Vadaktėlių (dabar Panevėžio rajonas) Šv. Jono Nepomuko parapijos kuratas. Toliau redagavo nelegalius laikraščius. Kaip nepatikimą asmenį Juozą Tumą-Vaižgantą nuo 1902-11-28 slaptai sekė policija. Vadaktėliuose 1904 m. sulaukė lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Atvykęs 1905 m. gruodį į Radviliškio rajono Sidabravo miestelį tris mėnesius buvo Švč. Trejybės bažnyčios kuratas, Šeduvos parapijos kunigas filialistas. Iškart ėmėsi lietuvybės gaivinimo, tuo sukeldamas vietinių lenkiškos pakraipos katalikų pasipiktinimą. Kai kunigo iniciatyva lenkiškos kelių rodyklės Sidabrave buvo pakeistos lietuviškomis, Žemaičių vyskupui teko dvasininką iškelti iš parapijos. Nuo 1906 m. gegužės tarnavo Jurbarko rajono Stakių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kuratu, buvo Girkalnio parapijos kunigas filialistas. Jo rūpesčiu buvo gautas Žemaičių vyskupo leidimas sutuokti jaunavedžius Stakių bažnyčioje, pradėjo vaikams rengti tikybos pamokas lietuvių kalba.
Juozas Tumas-Vaižgantas 1907 m. sausį perkeltas į Vilnių, kur gyveno iki 1911 m. Iš pradžių dirbo „Vilniaus žiniose“, su Antanu Smetona įsteigė „Vilties“ laikraštį ir 1907–1911 m. dirbo jo redakcijoje. Šis leidinys drąsiai skelbė lenkų dvasininkų daromas neteisybes, pasisakė už lietuvių kalbos teises Vilniaus krašto bažnyčiose. Tuo metu įsitraukė į Lietuvos mokslo, Lietuvos dailės ir „Rūtos“ draugijų veiklą. Dėl negatyvių straipsnių, konfliktų su konservatyviais dvasininkais Juozą Tumą-Vaižgantą vyskupas iškėlė iš Vilniaus ir nutraukė jo žurnalistinę veiklą. Jis buvo ištremtas į Laižuvos miestelį Mažeikių apskrityje ir 1911 m. paskirtas Švč. Trejybės parapijos klebonu. Tais pačiais metais trims mėnesiams išvyko į JAV rinkti lėšų „Saulės“ švietimo draugijos rūmams Kaune statyti. Amerikoje lankė lietuvių kolonijas, rašė, o grįžęs 1912 m. išleido kelionės įspūdžių knygą – apybraižą „Ten gera, kur mūsų nėra“ apie lietuvių išeivių gyvenimą. Prasidėjus karui jis 1914 m. pasitraukė į Rygą, redagavo tenykščių lietuvių laikraštį „Rygos garsas“.
1915–1917 m. gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių Seime. 1917 m. spalį išvyko į II pasaulio lietuvių konferenciją Stokholme (Švedija) ir į revoliucijos purtomą Rusiją nebegrįžo. Nuo 1918 m. pavasario gyveno Vilniuje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. įsteigė ir iki 1920 m. leido bei pats redagavo katalikišką dienraštį „Nepriklausomoji Lietuva“, kuriame gynė lietuvių teises lenkų okupuotame Vilniaus krašte.
Juozas Tumas-Vaižgantas 1920 m. persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos. Buvo 1920–1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, nuo 1921 m. – Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas. Taip pat dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kuriame 1922–1929 m. dėstė lietuvių literatūros istoriją. Juozui Tumui-Vaižgantui 1924 m. suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Kaune 1920 m. redagavo laikraštį „Tauta“ ir Šaulių sąjungos žurnalą „Trimitas“, 1920–1921 m. buvo tęstinio kultūros paveldo leidinio „Mūsų senovė“ redaktorius, 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją ir iki 1924 m. buvo valdybos pirmininkas. Buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune steigėjų. Jis 1922 m. pašventino senąjį Karo muziejaus bokštą su jame įtaisytu Laisvės varpu. Nuo 1923 m. pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų – Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų, 1923–1929 m. buvo jo vedėjas, eksponatų rinkėjas ir tvarkytojas, kaupė rankraštinį bei ikonografinį lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų palikimą. 1930–1933 m. buvo aktyvus XXVII knygos mėgėjų draugijos valdybos narys ir iždininkas. Žavėjosi skautybe ir Lietuvos skautų sąjungos veikla, 1924-11-01 dalyvavo steigiant Lietuvos skautams remti draugiją ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos narys. Vesdavo kursus skautų vadams, artimiau bendravo su Lietuvos jūrų skautais, pašventino jų vėliavą.
Pirmąsias publikacijas 1890–1895 m. pasirašinėjo Taučiaus, Juozapo iš Popšutės slapyvardžiais. Laikraštyje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ 1895m. pradėjo bendradarbiauti slapyvardžiu Vaižgantas (senovės lietuvių linų ir kanapių augintojų globėjas). Tokį pasirinkimą lėmė jo gimtinės apylinkėse buvęs paprotys linarūtės pabaigtuvėms pinti vainiką, vadinamą vaisgančiu. Grožinius kūrinius pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, o publicistinius straipsnius, literatūros istorijos ir kritikos darbus – pavarde. Micaičiuose prasidėjo literatūrinės kūrybos kelias, Tilžėje 1902 m. išspausdintas pirmasis Vaižganto apsakymų rinkinys „Vaizdeliai“. Bažnytinė vyresnybė ir caro valdžia nemėgo impulsyvaus ir aktyvaus kunigo, todėl 13 metų vaikė po tolimiausius užkampius. Šitie metai subrandino jį kaip redaktorių, leidėją, rašytoją ir visuomenininką. Atkūrus Lietuvos valstybę, Juozas Tumas-Vaižgantas nebebuvo blaškomas vis naujais paskyrimais po vyskupystę, galėjo dirbti mėgstamą darbą Kaune, bet ką Žemaitijoje sukaupė, ilgai išliko jo atmintyje ir raštuose. Vaižgantas rašė įvairių literatūros rūšių ir žanrų kūrinius: publicistinius ir literatūros istorijos, kritikos straipsnius, atsiminimus, apsakymus, alegorinius vaizdelius, apysakas, dramos vaizdus, romanus. Epopėjinio užmojo kūrinys – Vilniuje 1918–1920 m. trimis knygomis išleisti „Pragiedruliai“, vaizduojantys Lietuvos tautinio sąjūdžio laikotarpį. Vaižgantas įvardijamas vaizdelio meistru, būdingiausia jo kūrybos ypatybė – stiprus publicistinis pradas.
Juozo Tumo-Vaižganto visuomeninė veikla buvo įvertinta, jam skirti keli apdovanojimai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas (1928), Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinas (1932), Latvijos Trijų Žvaigždžių 2-ojo laipsnio ordinas (1932).
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune, iškilmingai palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje.
Minint Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį, Vilniuje 2002 m. įsteigta kasmetinė Juozo Tumo-Vaižganto vardo literatūrinė premija. Ji skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) dermę, vertinant praėjusių dvejų kalendorinių metų kūrybą. Premija 2002–2003 m. buvo teikta Vilniuje, Rašytojų sąjungoje, o nuo 2004 m. kasmet teikiama Svėdasuose, dažniausiai – Malaišiuose.
