Viekšniuose 1884 m. gruodžio 2 d. žemaičių bajoro, gydytojo Antano Biržiškos ir muzikės, mokytojos Elžbietos Rodzevičiūtės-Biržiškienės šeimoje gimė antrasis sūnus. Vaclovo vardu buvo pakrikštytas Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje. Pradžios mokslą įgijo namuose: motina mokė ne tik muzikos, bet ir skaitymo, rašymo, gramatikos, aritmetikos, geografijos, istorijos, lenkų ir rusų kalbų, katekizmo. Tik vokiečių ir prancūzų kalbų mokė privačios mokytojos. Motina skatino skaityti literatūros klasikus, ypač lenkų autorių veikalus. Augo tarp knygų ir prenumeruojamų žurnalų, tėvas nedraudė skaityti visa, kas traukia. Biržiškų šeima puoselėjo senas žemaičių bajorų giminės tradicijas.
1895-aisiais į Šiaulių gimnaziją atvyko trys Biržiškų sūnūs: Mykolas pradėjo mokytis trečioje klasėje, Vaclovas – pirmoje, Viktoras – prieklasyje. Su motina ir aukle gyveno daktaro Julijono Šalkauskio namuose. Vaclovas daug skaitė turtingoje gimnazijos bibliotekoje, kurioje buvo laisvas knygų pasirinkimas. Besimokydamas 1897-aisiais dalyvavo mokinių „maište“ prieš privalomas pravoslavų pamaldas. Lankė slaptą būrelį, kuriame mokėsi lietuvių kalbos, susidomėjo periodikos istorija, skaitė nelegalius lietuviškus leidinius: laikraštį „Varpas“(1889–1906) ir žurnalą „Ūkininkas“ (1890–1905). Šiauliuose, grafo Vladimiro Zubovo rūmuose buvusioje bibliotekoje, tvarkė draudžiamą spaudą, buvo atsakingas už knygų pristatymą mokiniams ir jų surinkimą.
Rodyti daugiau
Viekšniuose 1884 m. gruodžio 2 d. žemaičių bajoro, gydytojo Antano Biržiškos ir muzikės, mokytojos Elžbietos Rodzevičiūtės-Biržiškienės šeimoje gimė antrasis sūnus. Vaclovo vardu buvo pakrikštytas Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčioje. Pradžios mokslą įgijo namuose: motina mokė ne tik muzikos, bet ir skaitymo, rašymo, gramatikos, aritmetikos, geografijos, istorijos, lenkų ir rusų kalbų, katekizmo. Tik vokiečių ir prancūzų kalbų mokė privačios mokytojos. Motina skatino skaityti literatūros klasikus, ypač lenkų autorių veikalus. Augo tarp knygų ir prenumeruojamų žurnalų, tėvas nedraudė skaityti visa, kas traukia. Biržiškų šeima puoselėjo senas žemaičių bajorų giminės tradicijas.
1895-aisiais į Šiaulių gimnaziją atvyko trys Biržiškų sūnūs: Mykolas pradėjo mokytis trečioje klasėje, Vaclovas – pirmoje, Viktoras – prieklasyje. Su motina ir aukle gyveno daktaro Julijono Šalkauskio namuose. Vaclovas daug skaitė turtingoje gimnazijos bibliotekoje, kurioje buvo laisvas knygų pasirinkimas. Besimokydamas 1897-aisiais dalyvavo mokinių „maište“ prieš privalomas pravoslavų pamaldas. Lankė slaptą būrelį, kuriame mokėsi lietuvių kalbos, susidomėjo periodikos istorija, skaitė nelegalius lietuviškus leidinius: laikraštį „Varpas“(1889–1906) ir žurnalą „Ūkininkas“ (1890–1905). Šiauliuose, grafo Vladimiro Zubovo rūmuose buvusioje bibliotekoje, tvarkė draudžiamą spaudą, buvo atsakingas už knygų pristatymą mokiniams ir jų surinkimą.
Baigęs gimnaziją nuo 1903 m. aukštojo mokslo siekė Peterburgo universitete. Suvokęs, kad gamtos mokslams neturi polinkio ir gydytoju netaps, po metų perėjo į Teisės fakultetą, kartu lankydamas istorijos ir etnografijos paskaitas. Greitai su bendraminčiais studentais įsitraukė į slaptos draugijos veiklą. Iš pradžių Vaclovui Biržiškai patikėtos draugijos bibliotekininko pareigos, o 1907–1908 m. tapo jos pirmininku. Lemtinga buvo pažintis su Peterburgo bibliotekoje dirbusiu etnografu, literatūros istoriku Silvestru Baltramaičiu, kuris patarė sudarinėti lietuvių laikraščių bibliografiją. Dėl streikų 1905 m. rudenį užsidarius universitetams, Vilniuje dirbo Antakalnyje buvusioje slaptoje LSDP spaustuvėje, 1906 m. buvo jos vedėjas. Kartu su broliu Mykolu 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo suvažiavime, kuriame buvo iškelta Lietuvos ir lietuvių tautos savarankiškumo idėja. Buvo laikraščių „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Echo“, „Topor“, žurnalo „Visuomenė“ leidėjas (1910–1911). Dalyvavo „Kanklių“ chore, Vilniaus Rotušėje 1906 m. gegužės 6-ąją vaidino pirmajame viešame lietuviškame spektaklyje – Marcelino Šikšnio tragedijoje „Pilėnų kunigaikštis“. Grįžęs į Peterburgą, dirbo LSDP vietinėje organizacijoje, 1909-aisiais baigė mokslus Teisės fakultete.
Lietuvon sugrįžęs Vilniuje 1910–1911 m. dirbo advokato padėjėju, buvo ir „Rūtos“ draugijos bibliotekininkas, tvarkė Lietuvos mokslo draugijos biblioteką. Karinę tarnybą 1911–1912 m. atliko carinės Rusijos armijoje. Šiauliuose 1913–1914 m. vertėsi advokato praktika, organizavo slaptą moksleivių ratelį, tvarkė Šiaulių biblioteką bei ekonomijos archyvą, Frenkelio fabriko darbininkus agitavo kovoti už ligonių kasos įsteigimą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę ir kelerius metus kaip karininkas praleido fronte ir užnugaryje, tik 1917 m. grįžo prie taikaus darbo. Maskvoje buvo Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėjas, tyrinėjo Vilniaus gubernijos žandarmerijos archyvus, sudaręs apypilnį carinių šnipų sąrašą parengė spaudai, bet išleistas nebuvo. Vėliau dirbo Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybės komisaro pavaduotoju, palaikė slaptus ryšius su Lietuvos vyriausybės rėmėjais Kaune. Bolševikų 1918 m. areštuotas kartu su kitais 30 000 buvusių karininkų. Sušaudymo išvengė, Vilniuje 1919-01-03 sutikęs dirbti liaudies švietimo komisaru Vinco Kapsuko vyriausybėje. Vilnių užėmus lenkams, 1919-04-15 suimtas, mėnesį laikytas Lukiškėse, bet paleistas, užtarus buvusiems pavaldiniams komisariate. Vilniuje mokytojavo lietuvių berniukų (1919–1920) ir Onos Mašiotienės mergaičių (1922–1925) gimnazijose, „Ryto“ draugijos mokytojų seminarijoje.
Kai lenkų generolas Liucijus Želigovskis, nepaisydamas 1920-10-07 pasirašytos Suvalkų sutarties tarp Lietuvos ir Lenkijos, po dviejų dienų įsiveržė į Vilnių, pėsčias atkeliavo į Kauną ir įstojo kapitonu Lietuvos kariuomenėn: buvo kuopos vadas, bataliono vado padėjėjas, karių mokymo dalies vedėjas. Į atsargą išėjo 1923 m. pabaigoje pulkininko leitenanto laipsniu. Dalyvavo komisijoje Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti.
Kaunui tapus laikinąja sostine, Aukštųjų mokslų draugija 1920-01-27 atidarė privačią mokyklą – Aukštuosius kursus (veikė iki 1922-02-16). Vaclovas Biržiška čia dėstė Lietuvos istoriją ir valstybės teisę, 1920–1925 m. dirbo ir Karo mokykloje. Kaune 1922-02-16 atidarius Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. VDU), rugsėjį pakviestas dirbti Teisių fakulteto administracinės teisės docentu, nuo 1930 m. ordinarinis profesorius. Vaclovas Biržiška 1933–1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, tuo pačiu metu Humanitarinių mokslų fakulteto studentams skaitė lietuviškos knygos istorijos ir bibliografijos kursus. Ši sritis tapo svarbiausia diplomuoto juristo veikla. Kadangi dieną būdavo užsiėmęs įvairiais reikalais, bibliografinį darbą dirbo naktimis. Humanitarinių mokslų fakultetas Vaclovui Biržiškai 1939-aisiais suteikė filologijos habilituoto daktaro laipsnį.
Lietuvos universiteto Senatas 1922 m. gruodį įkurtos bibliotekos vedėju patvirtino Vaclovą Biržišką, nuo 1923-01-01 pradėjo eiti paskirtas pareigas (dirbo iki 1944-ųjų emigracijos). Joje iš pradžių buvo tik 40 knygų, o 1939-aisiais jau turėjo daugiau kaip 300000 spaudinių. Vaclovo Biržiškos iniciatyva vyko mainai su užsienio šalių bibliotekomis, bendrauta su Amerikos lietuvių visuomene, sukaupta daug rankraščių, svarbių knygų ir periodinių leidinių. Net studentus skatindavo ieškoti senų leidinių. Universiteto biblioteka tapo didžiausiu pasaulyje lietuviškų knygų centru. Čia pirmosios „Lietuviškosios enciklopedijos“ rengėjai ir jos vyriausiasis redaktorius Vaclovas Biržiška rinko medžiagą leidiniui, naudodamiesi fondais. Planavo per 6–8 metus paruošti 16 tomų, tačiau 1933–1944 m. pavyko išleisti IX tomus ir X tomo aštuonis sąsiuvinius (iki žodžio „Indija“). Itin daug straipsnių enciklopedijai parašė pats Vaclovas Biržiška.
Lietuvos universiteto Senatui patvirtinus, prie bibliotekos 1924–1944 m. veikė Lietuvos bibliografijos institutas, kurio direktorius buvo Vaclovas Biržiška. Redagavo leidinius „Knygos“ (1922–1926) ir „Mūsų senovė“ (1937–1940), su papildymais keturis „Lietuvių bibliografijos“ tomus (1924–1939), drauge su kitais rengė, vėliau leido valstybinę rodyklę „Bibliografijos žinios“ (1928–1943). Už mokslinę veiką Vaclovas Biržiška 1928 m. buvo apdovanotas Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
Profesorius 1931 m. įkūrė Lietuvos bibliotekininkų draugiją, buvo jos pirmininku. Okupacinei valdžiai uždraudus visuomenines organizacijas, draugija 1941-09-04 nutraukė veiklą (atkurta 1989-08-31). Vaclovas bei broliai Mykolas ir Viktoras Biržiškos buvo Kaune 1930-aisiais įkurtos XXVII Knygos mėgėjų draugijos nariai, buvo sukaupę didžiulę asmeninę biblioteką.
Vaclovas Biržiška 1940/1941 mokslo metais tapo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu ir bibliotekos direktoriumi. Jo rūpesčiu nuo 1941-12-01 veikė Bibliologijos katedra, ruošusi bibliografus ir bibliotekininkus.1941-aisiais buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu (1946 m. šis vardas buvo atimtas, sugrąžintas 1988 m. Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo nutarimu). Prasidėjus vokiečių okupacijai, buvo atleistas iš dekano pareigų. Vilniuje pasijutęs nesaugus, grįžo į Kauną, liko tik Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktoriumi ir bibliotekininkystės skyriaus vedėju.
Vaclovas Biržiška su broliais Mykolu ir Viktoru 1944 m. liepos mėnesį pasitraukė iš Lietuvos. Paskutinius vienuolika savo gyvenimo metų praleido svetimose šalyse: iš pradžių apsistojo Austrijoje, paskui – Vakarų Vokietijoje. Slėgė nežinia, nerimavo, jog teko nutraukti lituanistinį darbą. Vis dėlto ne viskas buvo prarasta, nes pavyko išvykstant pasiimti dalį rankraščių. Dar karui nepasibaigus, Vienoje dirbo bibliotekose ir archyvuose, anglų okupacinėje zonoje 1946–1949 m. drauge su broliais profesoriavo Pabaltijo universitete, kuris iš pradžių veikė Hamburge, o paskui Pineberge. 1946–1947 m. žiemą gyveno to miesto nekūrenamose kareivinėse, kur nebuvo net elektros, ir vis rašė, rengdamas biografistikos, knygos istorijos darbus. Nuo 1946 m. tapo Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu. Iš pabėgėlių stovyklos Pineberge 1949 m. pabaigoje išvykęs į JAV, apsistojo pas pažįstamus lietuvius kaime prie Voterberio miesto. Laikinai 1951–1953 m. dirbo Kongreso bibliotekos Vašingtone konsultantu. Visgi svetimoje aplinkoje neprigijo, viskas čia jam buvo svetima, nepriimtina, net anglų kalbos neišmoko. Kasdien rašydamas po 14 valandų, užsimiršdavo, tarsi apsigindavo nuo jį kankinusios aplinkos.
Jaunystėje Smūtkelio slapyvardžiu rašė eilėraščius ir prozos vaizdelius, Voroneže išleido rinkinį „Eilės ir proza“ (1918), visgi svarbiausia veikla tapo lietuvių raštijos tyrinėjimas. Šiuo mokslu susidomėjo po spaudos draudimo panaikinimo. Intensyviai dirbo ir apsigyvenęs svetur. Spaudai parengė iš Lietuvos atsivežtą mokslo veikalą „Senųjų lietuviškų knygų istorija“ (1–2 dalys, 1953–1957). Svarbiausias biobibliografijos veikalas – JAV baigtas rašyti ir brolių spaudai parengtas 3 dalių „Aleksandrynas“ apie senuosius lietuvių rašytojus. Bostone 1951–1953 m. redagavo JAV lietuvių emigrantų leidžiamą enciklopediją.
Mirė 1956 m. sausio 2 d. JAV Konektikuto valstijos Voterberio mieste, viešėdamas per didžiąsias šventes pas bičiulis Devenius. Didžiuoju lituanistu vadintas profesorius buvo palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. Palaikai 2018 m. liepos 11-ąją perlaidoti Vilniaus senosiose Rasų kapinėse.
