Tremtinių atsiminimų metai neužgožia…

Tremtinių atsiminimų knygos – tai skaudus Lietuvos žmonių kančių liudijimas. Virtualioje parodoje pristatomos 24 naujos ir anksčiau išleistos knygos, pasakojančios tragiškus įvairių šeimų likimus. Šios knygos saugo Lietuvos istorijos atmintį ir liudija lietuvių tautos stiprybę, meilę savo Tėvynei ir laisvės troškimą.
Paroda skirta Gedulo ir vilties dienai paminėti.

Alekna, Viktoras.  Oi, ta Vorkuta: atsiminimai. – Vilnius: [V. Alekna], 2002.

Apie gyvenimą iki suėmimo, metus, praleistus sovietiniuose lageriuose, čia patirtus išgyvenimus, taip pat nelengvas dienas sugrįžus į Lietuvą pasakojama V. Aleknos knygoje „Oi, ta Vorkuta: atsiminimai, apmąstymai“. Tik stiprios dvasios žmogus galėjo atlaikyti vergiškas gyvenimo sąlygas lageryje.


Aleksienė, Rūta. Nuo Vandupės iki Sibiro ir atgal… : [atsiminimai. – Panevėžys: [Panevėžio spaustuvė], 2019. – 217, [1] p.

Knygoje susipina daug siužetinių linijų: jos vaikystės metai Barzduose, gretimame Šakių rajone, alkanos ir šaltos jaunystės dienos Sibiro platybėse, vėlesnės patirtys jau grįžus į gimtinę, įspūdžiai iš kelionės, kai prieš 32-ejus metus iš Krasnojarsko krašto parsivežė tėvelio ir ten mirusios dukrytės palaikus, ir jau gyvenimas čia, Pilviškiuose. Leidinys iliustruotas senosiomis ir dabartinėmis nuotraukomis bei valstybės archyvuose susiieškotų šeimos dokumentų kopijomis.

Alksninytė-Garbštienė, Onutė. Sibire … tremtinių žeme: dienoraštis, 1942-1956. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. – 238 p.

Šis dienoraštis rašytas Sibire 1941-1956 m. Pirmasis variantas – ant beržo tošies, įvairaus dydžio popieriaus skiautelių per pertraukėles taigos kirtavietėse, kitose katorginio darbo vietose. Tai yra skaidrus meno kūrinys, įprasminantis visų mūsų vargą ir kančią.

Avižienytė-Žukauskienė, Juzė. Nelaukta kelionė: [prisiminimai apie tremtį]. – Kaunas: Naujasis lankas, 2007. – 239, [1] p.

Tai Juzės Avižienytės- Žukauskienės objektyvių, tikrų ir gyvų prisiminimų knyga apie Sibiro tremtį. Jos istorija nėra unikali, yra tūkstančiai panašių istorijų, kiekviena skirtinga, bet kiekvieno asmens kančios yra visos lietuvių tautos skriauda.

Babonas, Mindaugas. Per kančias neprarandant vilties: atsiminimai. – Vilnius: Valstiečių laikraštis, 1997. – 206, [2] p.

Per prievartą iš savo namų išvaryta Babonų šeima kartu su daugeliu kitų gyvuliniuose vagonuose , kankinant baisiam troškuliui ir alkiui, yra tremiama iš šalies. Babonų šeima paliekama Komijos gūdumoje. Sunkus darbas, maisto trūkumas, neviltis palaužia žmones. Ypač skaudžiai atsiliepia pirmosios giminaičių netektys. Galima tik įsivaizduoti, kokios turi būti gyvenimo sąlygos, jeigu mylinti motina savo vaikus pati atiduoda į vaikų namus. Kad tik jie turėtų ką pavalgyti, kad tik išgyventų…

Bujevičiūtė-Padvarietienė, Ona. Sumokėta jaunyste: [politinės kalinės atsiminimai]. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016. – 261, [2] p.

Knyga „Sumokėta jaunyste“ – tai autentiška buvusios Panevėžio mokytojų seminarijos mokinės, vėliau politinės kalinės Onos Bujevičiūtės fizinių ir dvasinių išbandymų istorija. Aštri intriga, šiurpios kalėjimo scenos skaitytoją veda Golgotos keliu. Likimo paženklinta trapi mergina, pajėgusi išgyventi ekstremaliomis sąlygomis kalėjimuose, lageryje ir tremtyje, tampa brandžia asmenybe, gebančia atleisti ir džiaugtis gyvenimu.

Dirsė, Povilas. Mūsų likimai. – Vilnius: Kriventa: L. Kerosierius, 2019. – 145, [1] p.

Leidinyje pateikiami P. I. Dirsės prisiminimai ir pamąstymai apie 1948 m. gegužės 22 d. patirtą jo ir jo žmonos šeimų tremtį į Sibirą, apie skaudžias netektis, kai buvo išžudyti artimiausi žmonės, taip pat apie sudėtingą gyvenimą tremtyje. Knygos autoriaus prisiminimai sukrės daugelį skaitytojų. Šiuo metu P. I. Dirsė yra Vilniaus Sąjūdžio narys, todėl knygoje pateikiama ir daug informacijos apie veiklą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais.

Grinkevičiūtė, Dalia. Lietuviai prie Laptevų jūros: atsiminimai, miniatiūros. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 267 p.

Dalia Grinkevičiūtė su knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įrašoma į XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno seriją. 1997-aisiais Lapteviečių brolijos iniciatyva, prisidėjus Kultūros ministerijai ir pavieniams asmenims, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido didelės apimties Dalios Grinkevičiūtės tomą bendru pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Knygoje buvo sutelkta tai, kas vertingiausia šios autorės yra parašyta. Į Lobyno knygą dedami pagrindiniai tekstai: „Atsiminimai“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, „Gimtojoj Žemėj“. Atsiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – tai geriausias lietuvių tremties literatūros pavyzdys.

Grybauskas, Pranas. Likimo smūgiai ir dovanos: autobiografinės apybraižos. – Vilnius: Arx venti, 2016-. – 2 kn.

„Atvykę suimti stribai mus skubino, patys naršė po namus, ieškojo ko nors vertingo. Tą patį darė ir iš kažkur atsiradę nepažįstami žmonės: kas arklį išsivedė, kas karvę, avį, triukšmingai gaudė paukščius, landžiojo po spintas, rišosi grobį į ryšulius. Dar mums neišvykus namas, tvartai buvo nusiaubti ir greitai ištuštėjo“.

Kavaliauskaitė, Živilė. Trispalvė Irkutsko karštyje: Sibiro reportažai ir atgarsiai. – 2-asis papild. leid. – Šiauliai: [Ž. Kavaliauskaitė], 2019. – 246, [1] p.
Žurnalistė, istorijos magistrė, knygų sudarytoja ir bendraautorė, šį kartą skaitytojus kviečia susitikti su tremties žeme ir jos žmonėmis. Autorė savo knygomis ir publikacijomis spaudoje ne kartą įrodė, kad yra talentinga žurnalistė, savita publicistė, sugebanti įdomiai ir įtaigiai pasakoti, lengvai valdyti žodį, sudominti ir sujaudinti skaitytoją. Ši knyga nėra vien faktų, susitikimų, detalių mozaika. Tai – filosofinis mąstymas apie žmonių likimus, lemties vingius ir būties labirintus. Pasakojimai, kuriuose yra visko: skaidraus graudulio, švelnaus humoro ir begalinės vilties.

Lelkaitė-Baikienė, Nijolė Leokadija. Šiaurės pašvaistė: [atsiminimai]. – [Vilnius]: Kultūros studijos, 2018. – 158, [2] p.

Ši knyga, dedikuota atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui, yra skaudus Lietuvos žmonių kančių liudijimas. Skaitome apie siekį palaužti į negyvenamas ledo salas prie Laptevų jūros išmestų žmonių dvasią, po mirties išniekinti netgi kūnus. Į Lietuvą grįžo vaikystę šiaurės pašvaistės žemėje išgyvenusi, Šiaurės platybėse skaityti išmokusi, muzikos meno paslapčių sužinoti siekusi ir jau Lietuvoje chorvedės diplomą gavusi Nijolė Lelkaitė-Baikienė. Tai pasakojimas ir apie jos tėvą – Pietryčių Lietuvos šviesuolį mokytoją Kazimierą Lelką, jo gyvenimo Golgotą vardan tos Lietuvos. Liudijimai remiasi pasakojimu, dienoraščiais, užrašytais istoriniais faktais, nuotraukomis.

Markevičius, Juozas. Mano autobiografija: rašiau Sibire, Taišeto apyl. 1953-1956 metais: [tremtinio atsiminimai]. – Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. – 345, [2] p.

Skapiškėno Juozo Markevičiaus (1887-1974) atsiminimai – tai nuoseklus, romus ir labai įspūdingas pasakojimas apie lietuvišką kaimą XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, tarnybą caro kariuomenėje, gyvenimą Vokietijos belaisvių stovykloje Pirmo pasaulinio karo metu, darbą Nepriklausomos Lietuvos miškų tarnyboje, sovietinę ir vokiečių okupaciją. Pasakojimas labai sklandus – be jokių pasikartojimų, minties šuolių, ekskursų į šalį. Sunku patikėti, kad rašė žmogus baigęs tik rusišką pradžios mokyklą, kurioje net nebuvo mokoma rašyti lietuviškai. Dar nuostabiau, kad atsiminimus nuo pirmos iki paskutinės eilutės parašė kalėdamas Taišeto lageryje.
2010-2011 metais vykusiame Nacionalinės biografų konkurse J. Markevičiaus atsiminimams buvo paskirta viena pirmųjų vietų.

Misija Sibiras, 2006/2015: [projekto ekspedicijų fotografijų ir dienoraščių albumas] / [sudarytojas Arnas Marcinkus]. – Vilnius: Vaga, 2016. – 285, [2] p.
Fotografijų ir dienoraščių albumas „Misija Sibiras. 2006–2015″ paremtas dešimtmetį trukusia pilietinio jaunimo idėja sugrąžinti Sibiro lietuvių atmintį į šiandieną, tai yra atlankyti ir prikelti naujam gyvenimui Sibiro tremtinių kapavietes. Jau dešimt metų jaunuolių grupės kasmet keliauja po įvairias Sibiro gyvenvietes, o grįžę kiaurus metus rengia susitikimus su Lietuvos moksleiviais ir gyvu žodžiu jiems perduoda tai, ką patyrę, ką radę ar jau neberadę, kokių liudijimų parsivežę. Knygos misija ypač susijusi su jaunimu – neleisti užsimiršti, ypač tam, kuris atgyvenusioms pilietiškumo, patriotiškumo sąvokų formoms yra mažiau jautrus.

Mus vežė belangiais traukiniais: Kuršėnų krašto tremtinių atsiminimai / [sudarytojai Giedrė Čepaitienė, Janina Banienė, Remigijus Čepas]. – Vilnius: Trys žvaigždutės, 2018. – 289, [3] p.

Knygoje spausdinami Kuršėnų krašto tremtinių atsiminimai. Knygą sudaro du skyriai: „Miško brolių ir seserų pasakojimai“ ir „Tremties metai“. Devyni pasakojimai susiję su pokario kova, prisimenamos tos kovos sąlygos, partizanų žūčių istorijos. Antrosios dalies pasakotojai trėmimo metu dažniausiai patys buvo vaikai, skaudų likimą išgyvenę kartu su tėvais (dažniausiai – tik motinomis), neretai toli nuo Lietuvos netekę artimiausių žmonių. Knygoje esantys tekstai neretai parodo ne tik sunkias tremties sąlygas, bet ir žmonių dvasios stiprybę, gebėjimą ne tik išgyventi, bet lavintis, kurti, išlaikyti pagarbą žmogui, meilę Tėvynei net ir sunkiausiomis sąlygomis.

Norilsko vyčiai: [atsiminimai] / sudarė Bronius Zlatkus. – Vilnius: Vyturys, 1992. – 366, [2] p.

Mušto ir neužmušto, kankinto ir nenukankinto, šaudyto ir nesušaudyto Norilsko kalinio, talentingo autoriaus plunksna piešia sukrečiantį, stingdantį kraują vaizdą: „Mes stovime vienas prie kito. Mūsų daug. Mes net ne žmonės. Mes – numeruotos vargetos, dvidešimtojo amžiaus vergai, darbo inventorius, liaudies priešai…“

Paškevičius, Kazimieras. Nuo Mūšos iki Angaros: vaikystės ir jaunystės prisiminimų nuotrupos. – Kaunas: Naujasis lankas, 2012.  – 188, [2] p.

Vaikystės ir jaunystės prisiminimų nuotrupos.

Rachlin, Rachel. Šešiolika metų Sibire: [atsiminimai]. – Vilnius: [Petro ofsetas]: Lietuvos žydų bendruomenė. – 267, [1] p.

Žiūrint į mūsų vagono keleivių sudėtį, negalėjai pasakyti, kaip žmonės buvo atrinkti deportavimui. Labai įvairūs ir skirtingi: Ūkininkas su šeima, dar policininkas ir vaistininkas su šeimomis. Taip pat buvo ir keletas vienišų moterų su vaikais – tik atvykus į Vilkaviškio stotį, jų vyrai buvo surinkti į atskiras grupes ir nuvesti į kitus vagonus, kuriuose važiavo vien vyrai. Kybartų mero žmona su dukra ir dviem sūnėnais taip pat buvo mūsų vagone. Meras buvo areštuotas jau kelios savaitės iki mūsų deportacijos. Visus kamavo klausimas: už ką?“

Sadeckas, Antanas. Negrįžusiems: [fotoalbumas]. – Kaunas: Lietuvos katechetikos centro l-kla, 2001. – 387, [1] p.

Knygoje-albume yra pateikiamos trėmimo vietų, kapų fotografijos iš Irkutsko srities, Krasnojarsko krašto, Chakasijos, Beriozovskos rajono, Altajaus, Biuratijos, Zaigrajevo rajono, Irkutsko srities, Taišeto rajono, Rešioto, Revučio ir Olchono salos, Chorinskio bei Manos rajonų.

Sibiro Alma Mater / Šiaulių universitetas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ; [sudarytojas Romualdas Baltutis]. – Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005.

Leidinyje pateikiami tremtinių prisiminimai apie tai, kaip jie, būdami toli nuo tėvynės, kęsdami badą, šaltį, išgyvendami artimųjų netektis, prievartą, siekė mokslo ir tikėjo Lietuvos laisve. Knygos pabaigoje pristatomi dabartinės Lietuvos vaikų, dalyvavusių rašinių konkurse „Noriu būti Lietuvos šviesuoliu“, darbai. Tai jau antroji „Sibiro Alma Mater“ knyga.

 Sibiro vaikai: Lietuvos vaikų-tremtinių atsiminimai / [sudarė Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis. – Kaunas: Naujasis lankas, 2012. – 261, [3] p.

„Sibiro vaikai” – tai Lietuvos vaikų-tremtinių autentiški atsiminimai. Vaikai, patekę į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietoves, badavo, skurdo, buvo alinami sunkaus fizinio darbo ir žeminami. Jie visa tai ir aprašo savo atsiminimuose.
Knygoje spausdinama 16 vaikų tremtinių prisiminimai. Tai knyga apie vaikus, kurie svajojo apie tik iš tėvelių pasakojimų žinomą žemę – Lietuvą.

Sidaras, Saulius. Vis tolstantis horizontas: [prisiminimai]. – Vilnius: Margi raštai, 2016. – 251, [1] p.

Tvarkingo ūkininko nuo Rumšiškių šeimą sovietinė valdžia 1948 m. ištrėmė į Sibirą. Tėvą nušovė čia pat, tad tremties siaubą teko įveikti motinai su dviem vaikais ir aštuoniasdešimtmete senele. Sauliui buvo septyneri. Viską atėmė ir išvežė, o parvežti nebepasirūpino. Kuo nusikalto septynmetis vaikas, kodėl buvo ištremtas, persekiotas, turėjo kęsti badą ir patyčias? Ar tokioje baisioje aplinkoje tremtinys vaikas galėjo išlikti oriu žmogumi, apsibrėžti savo gyvenimo misiją ir ją atlikti?

Sunkūs išbandymai atskleidė pirmiausia šeimos stiprybę – jos dvasingumą. Kaip sako pats Saulius, mokykloje lietuvių kalbos teko mokytis dvi savaites, nes išvežė iš Lietuvos ir mokslai baigėsi. Bet šiandien jis rašo knygas, mokslinius straipsnius, spausdina atsiminimus. To išmokė tėvai.

Šidagis, Julius. Norilsko golgota: [Lietuvos karininko atsiminimai apie tremtį]. – Kaunas: Naujasis lankas, 2013. – 164, [1] p.

Lietuvos kariuomenės karininko ir politinio kalinio Juliaus Šidagio (1915–2009) dokumentiniai prisiminimai apie 1941–1947 m. Norilsko lageriuose (Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija) praleistus metus.

Tremties dienoraščiai: Bliūdžių šeimos tragedija / [sudarytoja Elena Stulgienė]; [dienoraščius šifravo Rita Godliauskienė] ; [redagavo, paaiškinimus rašė, tekstus iš rusų kalbos vertė Elena Stulgienė]. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011. – 463, [5] p.

Knygoje pateikiami autentiški motinos Teodoros Akvilinos Bliūdžiuvienės ir dukters Akvilės Petronėlės Bliūdžiūtės tremties metų dienoraščiai, sukrečiantys savo turiniu. Juos Genocido aukų muziejui kaip brangiausią šeimos relikviją perdavė likusi gyva Bliūdžių duktė Teresė Laimutė Bliūdžiūtė- Kalavinskienė.

Urbonienė, Dainora. Sibiras vaiko akimis: [prisiminimai]. – 4-oji patais. ir papild. laida. – Kaunas: Vitae Litera, 2016. – 235, [5] p.

O rašydama supratau, kad tragišką likimą patyrė ne tik mano tėvai, bet visa jų karta. Tai buvo ta mokytojų karta, kuri po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ar mokytojų seminarijas, važiavo į tolimiausius kaimus ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent jie, tie tautos švietėjai, 1941 m. birželio 14 d. daugiausia ir nukentėjo – šeimas ištrėmė, o vyrus įkalino. Tūkstančiai nebesugrįžo. Vienus sušaudė, kiti mirė nuo išsekimo.
Labai paveikė archyvuose rasti dokumentai. Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro siūlymą jį sušaudyti, supratau, kad tikrai rašysiu. Pajutau atsakomybę, suvokiau esanti vienintelė šeimos tragedijos liudininkė, nors tremtį išgyvenau būdama maža mergytė. Taip 2003 metais atsirado knyga „Sibiras vaiko akimis“.

Parodą parengė
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Dangira Undžienė ir bibliotekininkė Lina Baublienė

kitos parodos